Zyplių dvaras 

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

       Dabartinio dvaro istorija prasideda nuo Senųjų Zyplių dvarelio, kuris buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė ir stovėjo arčiau Lukšių kaimo. Teoriškai dvaras galėjo egzistuoti jau 1697 m., kada pirmąkart paminimi Lukšiai. Taigi, nėra aišku, kada Senuosiuose Zypliuose atsirado dvaras. 1806 m. birželio 30 d. imperatorius Napoleonas dvarą padovanojo kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui (1763 – 1813), paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio brolio Andžejaus sūnui, vadovavusiam imperatoriaus armijos kariniam vienetui. Šiam kariūnui atiteko plačios zanavykų žemės, siekusios ir kairįjį Nemuno krantą. Deja, ilsėtis Zypliuose nebuvo kada. Jis tęsė karinius žygius, tapo maršalu, bet 1813 metais, keldamasis per Elsterio upę ties Leipcigu buvo sužeistas, ir nuskendo (2005 m. patvirtinta, kad jį skęstantį nušovė sąjungininkai).

         Jis dar 1812 kovo 28 d. Varšuvoje surašytu testamentu lietuviškas valdas perleido seseriai  Marijai Teresei Tiškevičienei (1760 – 1834). Tuo metu Senieji Zypliai užėmė apie 60 ha žemės plotą (neskaitant kitur esančių valdų) ir apie 300 valakų miško.

        Ji savo turto net nematė, nes gyveno Paryžiuje. Mėgusi prabangiai gyventi ir planavusi dvarą perleisti dukrai Anetei , kunigaikštienė pritrūko pinigų ir Zyplius pusvelčiui pardavė Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui (1782 – 1855). Kadangi dvarininkė mirė 1834 m., tai visur literatūroje klaidingai tvirtinama, kad pastarasis Zyplius nupirko 1845 – 1855 metais.

 

         Naujasis savininkas nusprendė „išpešti“ ekonominės naudos iš miško ir nusprendė dvaro centrą kurti toliau nuo miestelio, taip vadinamuose Palankiuose, kuriems vėliau  prigijo Naujųjų Zyplių pavadinimas. XIX a. viduryje jis pastatė vieno aukšto rūmus, kurie ir dabar stovi įkomponuoti vidurinėje pastato dalyje. Maždaug 1845 – 1855 m. iškilo ir dvi mūrinės oficinos, virtuvė su pirtimi ir mediniai ūkiniai pastatai. Reikia manyti, kad J. Bartkovskis nespėjo pabaigti statybos darbų (taip tvirtina mačiusieji eskizus), nes netikėtai 1855 m. mirė ir buvo palaidotas Lukšių kapinaitėse. Bažnyčią užbaigė irgi po dvarininko mirties. Šį žmogų dosniu ir demokratišku vadino ne tik Lukšiuose kunigavęs A. Tatarė, bet ir vėliau čia mokęsis Jonas Basanavičius. Žmonės šiltai atsiliepė apie dvarininką, turtus susikrovusį iš prekybos mediena: jis finansavo mokyklos statybą, leido pusvelčiui įsigyti statybinių medžiagų samdiniams. 

          Nedidelį, apie 10 valakų (neskaitant miško) užimantį dvarą perėmė jo podukra Joana Wulfers-Kučinskienė (1812 – 1888), 1834 m. ištekėjusiai už Palenkės (dabar Rytų Lenkija) maršalkos Aleksandro Mykolo Kučinsko. Kaip tik vestuvėms baigė statyti angliško stiliaus rūmus – galbūt, todėl Joanos netraukė kiti dvarai. Gyveno ji nerūpestingai; mėgino prisivilioti poetą, dailininką Ciprijoną Kamilą Norvydą (1821 – 1883), su kuriuo susipažino per balių Varšuvoje. Po ankstyvos savo vyro mirties 1858 m., poeto ieškojo net Paryžiuje. Ji įsigijo nemažai dailininko drobių ir tikėtina, kad kai kurias nusiuntė į Zyplių dvarą. Apie 1860 m. prie Korčevo pilies pasistatė naujus rūmus ir nesirūpino statybomis kituose savo dvaruose.  

          Kadangi dvarininkė neprisidėjo prie 1863 m. sukilimo, tai įsiutę vyrai nusavino dalį turto. Tam negalėjo pasipriešinti ir dvaro vaitu buvęs Dovsinas, kurio anūkė Joana vėliau ištekėjo už prezidento Kazio Griniaus. Dvarininkės dukters Liudvikos Ostrovskajos  vyras Tadas Leonas Ostrovskis (jie tik ką buvo susituokę – 1863 m.) nuvyko į Vilnių pas Muravjovą prašyti pagalbos. Pasirodo, kad vieno asmens prašymo nepakako ... Joana gyveno Korčevo dvare ir Zypliuose apsilankė tik dukart. Pirmąjį kartą ji pabuvojo 1870 metais, kai vėl atnaujino bažnyčios statybos darbus. Antrąkart ir paskutinį atvyko 1877 m. į bažnyčios pašventinimo ceremoniją. Tuomet ji pasirodė dosnia moterimi ir vaišino visus, dalyvavusius šventėje. Nemažai turto dovanojo ir bažnyčiai. Po jos mirties dukra Zyplius perėmė dukra Liudvika Ostrovskaja (1839 – 1906). Tikėtina, kad Zypliuose tuomet buvo ramu, o Korčevo rūmuose dažnai naktimis vaidenosi karingo charakterio ponia Joana.

          L. Ostrovskaja apie 1891 m. Naujuosius Zyplius pardavė grafui Tomui Potockiui (1860 – 1912). Jis įdėjo daug darbo grąžinant dvarvietę ir rūmus. Jam šiek tiek „padėjo“ ir 1897 m. gaisras (užsidegė garo mašina), kuomet sudegė visi mediniai pastatai. J. Bartkovskio statytiems vienaaukščiams rūmams XIX a. paskutiniame dešimtmetyje darbininkai pristatė dviaukščius šoninius korpusus, pakeitė centrinės dalies planą, stogą. Į rūmus buvo įeinama pro neaukštą priemenę, papuoštą ažūrinėmis gero kalvio nukaltomis grotelėmis. 

    Vietoj sudegusių ūkinių pastatų iškilo nauji akmeniniai-plytiniai. Rūmai su nedideliu skydo formos parteriu, oficinos ir kai kurie kiti pagalbiniai dvaro pastatai buvo sutelkti šalia kelio, dvarvietės rytinės dalies šiaurės vakariniame kampe. Labai pakeitė ir aikštelę priešais fasadinę rūmų dalį. Atsikrausčius Potockiams čia augo tik vietinės kilmės medžiai – dvarininkas parsivežė iš Lenkijos egzotinių medžių ir krūmų. Parką išplėtė iki 21 ha ir nutiesė jį ribojančias alėjas ar kelius; iš jų įspūdingiausiai atrodė vakarinėje dalyje pasodinta apie 200 m ilgio balzaminių tuopų alėja.  Medžių gilumoje pastatė oranžeriją, altanų, šunų ir fazanų voljerų. Iškasė du tvenkinius, per kuriuos nutiesė tiltelius, įrengė kelis fontanus (didžiausia – parteryje priešais rūmus), augino daug gėlių. Darbus nutraukė didelė netektis – 1899 m., sulaukusi tik 29 metų, mirė dvarininko žmona Liudvika. Tačiau jau kitais metais Tomas Potockis vedė antrąkart. 

        1912m. grafas, būdamas Varšuvoje, mirė ir buvo pervežtas į Zyplius. Anot pasakojimų, mirusiojo sutikimas buvęs iškilmingas: dvariškiai ir kumečiai ėję beveik kilometrą pasitikti.  Kelią apšvietė šimtai degančių dervos statinių, išrikiuotų abejose pusėse.  Po T.Potockio mirties iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona Pelagija Bžožovska- Potocka (1875 – 1945). Nors Potockis iš abiejų santuokų turėjo po sūnų, bet Pirmasis pasaulinis karas atėmė jiems galimybę šeimininkauti Zypliuose. 

         1919 m. iš Seinų čia perkelta kunigų seminarija, kurią 1922 m. iškėlė į Gižus. 1924 metais atidarė žemės ūkio mokyklą, veikusią iki 1944 m.  Čia buvo ruošiami geri pienininkystės specialistai ir namų šeimininkės. Visą tą laiką mokyklos direktoriumi ir dvaro administratoriumi dirbo užsienyje žemės mokslų ragavęs Justinas Saliamonas Banaitis (1894 – 1948).

         Karo ir pokario laikotarpiu veikė ligoninė, mašinų-traktorių stotis, vėliau kolūkio kontora, apylinkės vykdomasis komitetas. Dabar dvaras atgimsta. Ūkiniuose pastatuose vyksta parodos, plenerai ir kiti renginiai. Tvarkomas ir parkas. 2008 m. vasarą nugriuvo apie 350 metų gyvenęs ąžuolas, kuris ir paliktas „mirties“ vietoje. Toks buvo šeimininkų sumanymas. Mišraus tipo, netaiklingos formos parke auga reti medžiai: plataninis klevas, balzaminis kėnis, kalninė tuopa, kanadinė tuopa, baltažiedis vikmedis, mandžiūrinis riešutmedis, raudonieji ąžuolai, sidabriniai klevai.