Žemaitkiemio (Babtyno) dvaras  

 

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

 Anksčiau kaimas vadintas Babcinà, Babcýna, Babtinė, Babtynė, Babtiniai, Babtynas ir pan. Manoma, kad jis kilęs arba nuo Babtų miestelio, arba nuo asmenvardžio Babtas. Žemaitkiemiu vietovė pervadinta dvaro savininko V. Nagevičiaus iniciatyva XX a. tarpukariu.

    Babtyno - Žemaitkiemio dvaras stovi Nevėžio dešiniajame krante, apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų. Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė Prozorai. Iki jų valdymo pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, laikui bėgant ne kartą rekonstruoti ir perstatyti. Tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., prasidėjo mūrinių statinių epocha. Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat metu pastatytas ir lobyno pastatėlis. 1797 m. Babtynas su Sitkūnų kaimu parduotas Burhardui fon Korfui. Netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m.

      Tuomet dvarą nupirko grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai, susituokę 1820 metais. Naujasis savininkas 1846 – 1849 m. buvo gubernijos bajorų maršalka. Tiesa, dvarininkas po pralaimėto 1863 metų sukilimo pasitraukė į Paryžių ir ten mirė 1866 metais, nepalikęs nė vieno vyriškos lyties paveldėtojo. Viena iš jo dukterų Marija Tiškevičiūtė (1833 – 1860) 1852 m. ištekėjo už Mykolo Tiškevičiaus (1824 – 1854) ir susilaukė sūnaus Benedikto Henriko.  Tiškevičiai trečiajame amžiaus ketvirtyje pastatė eklektinius rūmus. XIX a. II pusėje dvarvietėje stovėjo 16 pastatų Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo; paskutinysis šios giminės dvaro savininkas – Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852 – 1935) ir jo sūnus Benediktas Jonas (1875 – 1948).  Pirmieji Tiškevičiai palaidoti Raudondvario bažnyčios kriptoje.

      Paskutinis dvaro šeimininkas – generolas Vladas Nagevičius (1881 – 1952) čia gyveno 1922 – 1944 metais. 20 ha žemės gavo už Lietuvos kariuomenės kūrimą; vėliau nusipirko daugiau žemės. Jo pavyzdinis ūkis  garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Visą dvaro ūkį tvarkė jo žmona Veronika. Stengėsi atgaivinti senąsias tradicijas, taikliai priderindamas jas prie tuometinio gyvenimo ritmo. Dvaras garsėjo Joninėmis, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. Savaitgaliais, nusamdęs garlaiviuką, jis Nevėžiu atsigabendavo svečių iš Kauno – aktorių, dailininkų, muzikų, poetų. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei. Liudininkas prisimena: „Rūpestingame ūkyje ganėsi daug karvių,duodančių daug pieno, sviestas buvo mušamas muštokėje (statinaitėje).Net 24 kg. sviesto pristatydavo į vaikų ligoninę Kaune !Akį džiugindavo besiganantys derlingose pievose eiklūs žirgai,darbiniai arkliai.Čia dirbo vienas darbininkas su traktoriumi, du kumečiai, keletas samdinių.Jiems gerai mokėdavo, šeimininkai niekada neatsisakydavo žmogui padėti , ištikus nelaimei. Ūkio reikalus tvarkė ūkvedys,nors nepraščiau visus ūkio reikalus išmaniusi ir generolo žmona Veronika Nagevičienė.Gražu būdavo stebėti šeimininkus , išvažiuojančius į atlaidus bažnyčioje Babtuose.Dengtu fajetonu,pakinkytu dviem žirgais,su važnyčiotoju,generolas su žmona atrodydavo oriai..Juos - aukštaūgius , visi pastebėdavo .Jie sėdėdavo garbingiausioje vietoje - presbiterijoje prie altoriaus.Turėjo ir lengvą automobilį, su kuriuo važinėdavo iš miesto į namus.Pakeliui visad pavežėdavo pakeleivį.Jiems parvykstant, sode būdavo iškeliama Lietuvos trispalvė!O kokios šventės buvo švenčiamos dvare..Šeimininkai propagavo gražias liaudies tradicijas .Mėgstamiausia jų šventė - Joninės.Suvažiuodavo daug svečių,susirinkdavo kaimo jaunimas.Ant Upio kalno degdavo laužai,skambėdavo lietuviškos dainos,tarp jų mėgstamiausia šeimininko daina : ,,Bijūnėlis, žalias.Automobilių prožektorių šviesoje dvaro kieme vykdavo vaidinimai su vaidilutėmis,žyniais ir net raganomis!Ne vieną paklaidindavo , ieškant paparčio žiedo..Nevėžyje plukdydavo vainikus su degančiomis žvakutėmis“. 

       1933 m.liepos 19d., atvežus lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno kūnus, Babtų valsčiaus organizacijoms nusprendus , (joms vadovavo generolas V.Nagevičius) nutarta pagerbti lakūnų atminimą,atstatant sugriuvusį paminklą - kryžių ant Stabaunyčios kalno netoli Babtyno dvaro, kitame Nevėžio upės krante.Beveik tris mėnesius jis buvo restauruojamas.Iškilmingai jį atidengus, paminklinėje lentoje buvo žodžiai:

,,Jie, perskridę Atlanto vandenyną,

Išaukštino tuo Lietuvą Tėvynę,

Nors žuvo tragiškai, staiga

Ties numylėta Lietuva.

Teragina jie mus visus Tėvynei,

Tėvynei darbus dirbti prakilnius.''

Per iškilmes atskrido trys lėktuvai.Žemai skrisdami, jie padabino paminklą gėlėmis ir vainikais.Ši graži tradicija per dideles šventes tęsiama ir dabar. Tada ,atstačius paminklą, generolas priėmė svarbius Lietuvos ir užsienio svečius (buvo atvykęs net Italijos ministras Amadori, Popiedžiaus nuncijus Lietuvai Arata ). Dvaro rūmai pasipuošė Vatikano ir Lietuvos vėliavomis.Generolas buvo didelis intelektualas , mokėjo daug užsienio kalbų , todėl bendrauti su svečiais jam buvo nesudėtinga. Babtų Kraštotyros muziejuje yra generolo senujų daiktų :porcelialinis kočėliukas, rašalinė,puošnūs laikrodžio rėmai. Deja, Antrasis pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą.

Pokaryje Babtyne buvo kolūkio apylinkės kontora, daugiabutis namas.

* * *

          Žmonės, paveldėję dvarą, dažniausiai neturi galimybių jo išlaikyti ir mėgina parduoti, o kainą sugalvoja kokią nori. Ta kaina, aišku, nemaža, nes tai išskirtiniai objektai su istorija, kad ir kokia jų būklė būtų.

          Iš tikrųjų įvertinti, kiek kainuoja dvaras, labai sudėtinga. Tai priklauso nuo jo istorijos, išlikusių autentiškų statinių, interjero detalių, parko, taip pat žemės.

          Kita vertus, dauguma parduodamų dvarų tokios būklės, kad investuoti reikėtų ne vieną milijoną litų, be to, reikia laikytis griežtų paveldosaugos reikalavimų. Tad normalu būtų pinigų turinčiam verslininkui dvarą atiduoti už litą, kad tik jis jį prikeltų. Abejoju, kad iš to dar įmanoma užsidirbti“, – sakė pašnekovas.

          „Į dvarus gali investuoti tik tie, kurie turi laisvų savo pinigų, nes su paskolomis net neverta prasidėti. Be to, kad ir kokį verslą sumanysi tame dvare, į jį investuotos lėšos niekada neatsipirks.

          Tad dvarus gali pirkti tik tie, kurie turi pinigų ir žino, kad galės aukoti tam savo laiką. Tai hobis. Pažįstu nemažai žmonių, kurie sako, jog norėtų įsikurti dvare, tačiau supranta, kad negalės tam skirti laiko“, – sako kaunietis verslininkas Mindaugas Šventoraitis, „Lietuvos rytui“ atvėręs savo Babtyno-Žemaitkiemio dvaro duris.

Šiemet šiam dvarui sukanka 500 metų. M.Šventoraitis jį nusipirko seniai už keliasdešimt tūkstančių litų. Bet prireikė 10 metų, kol verslininkas su gyvenimo drauge dailininke Migle Kosinskaite pernai rudenį pagaliau galėjo įsikelti į pagrindinį dvaro gyvenamąjį pastatą.

         Pirmiausia, pasak verslininko, buvo atnaujintas 60 kvadratinių metrų ploto iždinės pastatas. Jame šeimininkai ir apsigyveno. Kukliai, bet patogiai ir jaukiai. Gyvenant kaime patogumai taip pat būtini. Viskas buvo įrengta kaip mieste, nieko netrūko

„Neskaičiavau, kiek milijonų investavau į šį dvarą. Už tuos pinigus galėjau įsikurti prestižiniame Kauno rajone – Žaliakalnyje, name su įspūdinga miesto panorama, ir dar nusipirkti vilą kur nors Ispanijoje. Tačiau ši vieta man daug brangesnė“, – aiškino M.Šventoraitis.

        Savo dvarui jis atidavė kone dešimt metų. Galima sakyti, pats dirbo darbų vadovu ir nuolat prižiūrėjo statybininkus. Po rekonstrukcijos sutvarkyta 20 kambarių: 10 kvadratinių metrų turi mažiausias, o – 128 didžiausias. Ši salė skirta renginiams ir pokyliams. “Turiu pilną spintą balinių suknių”, - pasigiria Miglė. Bet tuoj pat patikslina: “Tai karnavalinės suknios... Mes dvare labai mėgstame maskaradus, pokylius su teminiais kostiumais”. O briliantai? Dvaro puotose brangakmeniai juk privalomi? “Briliantai - būtinai, - užtikrina Mindaugas. - Paskui fotografijose visai nesimato, kad jie - stikliniai”.

         „Iš pradžių padarėme klaidų, vėliau jas teko taisyti. Dešimt metų po truputį tvarkėme dvarą, nes norėjome viską padaryti tinkamai, išsaugoti kiekvieną vertingą tinko gabalėlį ar senuosius sienų dažus, kurių čia – 20 sluoksnių“, – aiškino M.Šventoraitis.

Lietuvos dvarų asociacijos vykdomoji direktorė Lina Blažytė patvirtino, kad ir dvarų rinka pajuto krizės padarinius. „Prieš porą metų atrodė, kad Lietuvos dvarai jau atsigauna. Atsirado daug besidominčių, ieškančių unikalių istorinių statinių, turinčių išliekamąją vertę. Aišku, tuomet ir dvarų kainos ėmė kilti kaip ant mielių.

Dabar viskas sustojo, bet kainos sukeltos“, – sakė L.Blažytė.

Dvaras – tai ne butas ar namas, jo taip lengvai nesuremontuosi ir neįsikursi. O šiandien nušiuręs dvaras kainuoja tiek, kiek prabangiai įrengtas namas, į kurį galima įsikelti iš karto.

         Tačiau dvarai yra kitoks turtas nei butas ar sodyba ant ežero kranto. Tai kultūrinė vertybė ir dėl to dvaro vertė yra kur kas didesnė nei paprasto namo, tačiau jam reikia ir kur kas didesnių investicijų. O tai retas gali sau leisti.

Verslininkas užsiminė, kad kilmingų šaknų savo giminės genealoginiame medyje nėra aptikęs. Tačiau būdamas dvare jis jaučiasi gerai, kaip ir šeima. Vadinasi, žmogus lyg ir turi teisę būti dvarininkas. O kitaip ir būti negali. Kokios nuostabios yra Nevėžio upės apylinkės! Toli gražu neprilygsta triukšmingam miestui.

        Žemaitkiemis turi liūdnoką praeitį. Prieš kelis šimtmečius čia gyveno kunigaikštis Giedraitis, kurio duktė iš sielvarto nusižudė - nušoko nuo šalia tekančio Nevėžio skardžio. Tėvas ant skardžio pastatė koplytstulpį.

        Verslininkas išsaugojo tą koplytstulpį. Per vieną plenerą (tokie renginiai čia vyksta kasmet) dailininkai jį kruopščiai restauravo.

      „Džiaugiuosi, kad mūsų namų interjeras ir baldai jame atrodo taip, lyg jie čia būtų stovėję šimtus metų.

       Nenorėjome įsirengti prabangių rūmų, kaip bando padaryti daugelio dvarų naujieji savininkai. Stengėmės išsaugoti kiekvieną nišą, tinko, sienos dažų fragmentą ir atskirti, kas čia autentiška, o kas padaryta šiais laikais“, – džiaugėsi M.Kosinskaitė, kartu su interjero dizainere Evelina Liaugaudaite įrengusi dvarą.

       Dėl to pastatas primena ne muziejų, o namą, kuriame gyvena kūrybiški žmonės. Asketiški kambariai, neužgriozdinti baldais, atrodo jau paliesti laiko, nors čia šeima įsikūrė visai neseniai.

       „Baldų ieškojome antikvariatuose, senienų turguose. Lietuvoje jau nieko neberandame, todėl dabar planuojame keliauti į Daniją ir ten antikvariatuose ieškoti interjero detalių – šviestuvų, lentynų“, – sakė M.Šventoraitis.

Toks dvaro interjeras tarsi skirtas gurmanams – patiekalas neatrodo prabangiai ir lėkštėje vos keli kąsneliai, tačiau subtilūs ir puikiai derantys.

        Tokie ir šie namai. Nedidelio žaidimų kambario kampe stovi molbertas, šalia – antikvarinis kortų stalelis ir dar vienas – gėlei, ant sienos kabo paveikslas. Po kojomis iš plytelių išdėliota šachmatų lenta. „Beliko išdrožti figūras“, – nusišypso šeimininkas.

Miegamasis irgi be baldakimų. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo čia stovi paprasta žalvarinė lova, tačiau ji atkeliavo iš vieno Prancūzijos dvaro.

        „Kambarius vadinsime tų žmonių vardais, kurie čia gyvens“, – rodydamas miegamuosius atskleidė M.Šventoraitis.

         Todėl name yra karališkuoju vadinamas Gutauskų miegamasis, namo interjerą kūrusios dizainerės Evelinos, kuriai namiškiai spėjo prilipinti Evos Braun pravardę, kambarys, savo kambarį turi ir dažnai sodyboje besisvečiuojanti architektė Audronė Kaušpėdienė.

        „Šie žmonės, pas mus gali atvažiuoti visada, jie gali įsikurti savo kambariuose ir gyventi kiek nori“, – paaiškino sodybos šeimininkas.

          Iš viso maždaug 800 kvadratinių metrų ploto name yra apie dvidešimt kambarių – didžiausias jų – salė, kurioje vyksta koncertai, rodomi filmai. Iš terasų antrajame aukšte atsiveria vaizdas į neaprėpiamus tolius – beveik visas slėnis aplink, kiek akys aprėpia, priklauso dvaro šeimininkui, turinčiam beveik 40 hektarų žemės.

          Dvare rūpesčių pakanka: restauravimo laukia dar du pastatai. Tvartas išvis beveik sugriuvęs. Kas jame bus? Arklidės, karvidės? Verslininkas juokdamasis klausia, ar jis panašus į arklininką? „Šioje aplinkoje vyksta renginiai. Ar girdėjote menų tvartą? Toks bus tvartas“, - patikina Mindaugas. Prikelti iš užmaršties Žemaitkiemio dvarą, kuriame pro kiaurus langus ir stogą ūkauja vėjai, barbena lietus, gali ryžtis tik labai drąsus ir ryžtingas žmogus. Verslininkas M.Šventoraitis neabejoja, kad dvaras pateks tarp lyderių kaip vienas geriausiai restauruotų praeities pastatų.

antikvariniai baldai, senoviniai baldai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, senovines spintos, komodos, rasomieji stalai, spinteles, kedes, indaujos , bufetai, kreslai, antikvariniai laikrodziai, skrynios