Lyduokių dvaras

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

     Lyduokių miestelis yra netoli Šašuolos ir Siesarties upių,12 km į rytus nuo Ukmergės, suaugęs su Slabados ir Kurėjų kaimais. Apie miestelio vardo kilmę žinių nėra. Gali būti, kad vardas sietinas su žodžiu lydimas, liūdimas, reiškiančiu iškirstą miško plotą, kirtimą, nes senovėje apie Lyduokius būta didelių miškų. Kurėjų kaimas glaudžiasi prie vakarinio Ly duokių pakraščio.

      Istoriniuose šaltiniuose Lyduokių dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 m. – tuomet jis priklausė Bagdonui Petkevičiui. XVII a. pirmoje pusėje dvaras priklausė Padlevskiams; vienas iš jų – Henrikas – 1623 metais pastatė mūrinę bažnyčią ir patvėrė dvarą nauja mūrine-akmenine tvora. Maždaug tuo metu įsteigta prieglauda ir mokykla, biblioteka, kurioje per šimtus metų sukaupta keliolika tūkstančių tomų, daugiausia istorijos bei meno istorijos veikalų.

       Vėliau Lyduokius valdė Dambrauskai. 1738 m. ūkį nupirko Kristupas Marikonis. Po jo vaikų šeimininkavo Pliateriai ir Lopacinskiai. Lyduokių dvaras labiausia suklestėjo XVIII-XIX a. , valdant grafui Bistromui, nuo 1870 metų – jo žentui grafui, karo inžinieriui, generolui Henrikui Vainickiui, nuo 1907 metų – grafui M.S. Kosakovskiui. Dvaro valdytojas Faustas Olejarčikas grūdų sandėlio bokšte įrengė observatorijos bokštą.
Mykolas Stanislovas Kosakovskis (1883-1962), dvarininkas, visuomenės ir politinis veikėjas, Lenkijos diplomatas, bankininkas. Stanislovo Kazimiero ir jo antros žmonos Michalinos Zaleskytės sūnus. Baigęs Varšuvoje gimnaziją, studijavo agronomijos mokslus Rygoje ir teisę Fryburge (Šveicarija). Nebaigęs mokslų, 1906 m. apsigyveno tėvo dvaruose Kauno apskr. Vykdė įvairias visuomenines pareigas: Ukmergės apskr. taikos teisėjo, buvo Kauno žemės ūkio draugijos, kredito draugijos nariu, savo Lyduokių dvare skyrė 50 ha žemės ir pinigų sumą Kauno žemės ūkio draugijai sukurti pavyzdinę bandomąją fermą ("Felinka" ūkis). I-jo pasaulinio karo metu dalyvavo evakuacinėse komisijose, įvairių lenkų organizacijų veikloje Vilniaus krašte, vėliau - diplomatinėje tarnyboje. Nuo 1927 m. iki II-jo pasaulinio karo ir kurį laiką po karo dirbo bankuose Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje.

   

      Įvairiapusia veikla pasižymėjo ir jo tėvas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905). Turtingas ir jo sukauptas fondas . Tai dvaro ir miestelio pirkimo-pardavimo dokumentai (1901-1907 m.), M.S.Kosakovskio parengtos tarnautojų darbo instrukcijos (1908-1918 m.), turto apskaitos knyga (1910-1911 m.), dvaro ūkio pastatų planai (1911-1912 m.); yra dokumentų apie turto evakuaciją iš Lyduokių dvaro į Rusiją I-ojo pasaulinio karo metais (1915 m.). Keletas Lyduokių dvaro žemių melioravimo dokumentų, laukų drenavimo projektai, sąmatos ir kt. (1910-1914 m.). Pajamų ir išlaidų, ūkio produkcijos apyskaitos (1896-1921 m.), žemės, pastatų nuomos, darbininkų samdos sutartys (1898-1916 m.), samdinių registracijos ir darbo užmokesčio knygos (4 knygos, 1918-1921 m.), samdinių darbo užmokesčio knygelės (40 kn., 1918-1920 m.). Yra pluoštelis korespondencijos - Mykolo Stanislovo Kosakovskio ir dvaro administratoriaus Stanislovo Pliucinskio susirašinėjimas su pavieniais asmenimis ir įstaigomis dėl ūkio valdymo, skolų ir paskolų, ūkio produkcijos pardavimo, elektros, telefono, vandentiekio įvedimo, žemės ūkio įrengimų ir automobilių pirkimo bei taisymo, astronomijos observatorijos įrengimo ir kt. reikalais (1885-1918 m.); įvairios sąskaitos, dvaro pastatų draudimo ir mokesčių kvitai, "Felineko" ūkio sąskaitos ir kvitai, vaistinių, Zavadskio knygynų Vilniuje, Gebetnerio ir Volfo natų knygyno Varšuvoje ir kt. sąskaitos už knygas, laikraščių ir žurnalų prenumeratos kvitai, Varšuvos, Ukmergės foto dirbtuvių sąskaitos ir kt. (1837-1918 m.), Lyduokių dvaro Skačiūnų palivarko pirkimo-pardavimo (1910 m.), keliolika ūkio valdymo, samdos, žemės melioravimo dokumentų (1858-1920 m.), beveik 300 nuotraukų, kuriuose užfiksuoti dvarininkai, jų giminaičiai ir svečiai bei dvaro pastatai. 

      Rūmus projektavimo XIX a. kviestinis prancūzų kilmės architektas iš Peterburgo Leontijus Benua (1881 m.), taip pat suprojektavęs ir Lyduokių bažnyčią, savo stiliumi artimą Petro ir Povilo bažnyčiai Vilniuje. Beje, projektuotojui ėjo tik dvidešimt penktieji metai ... Neogotikinio stiliaus dviaukščiai rūmai buvo mediniai, o ūkiniai pastatai mūriniai. Dvaro arklidės (1882 m.) yra unikalus architektūros statinys, su vidiniu kiemu ir savita puošyba, jos atspindi taip vadinamą "plytų stilių". Analogiškas statinys yra tiktai Žagarės žirgyne.

      XIXa. dvare buvo turtinga biblioteka (dalis rinkinių, taip pat observatorijos įrenginiai atiteko Vilniaus universitetui). XIXa. vidury buvo įkurtas apie 3 ha gražus parkas su savita keturių tvenkinių sistema. Pasodinta nemažai medžių iš kitų kraštų, kurie auga ir dabar. 1911 m. dvarininkas atidarė pradžios mokyklą, kurioje galėjo mokytis visi norintieji krašto vaikai.

       Dalis dokumentų (4 skrynios) 1920 m. iš Lyduokių dvaro, Kosakovskių nuosavybės, buvo atvežtos į biblioteką (dabar Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką) kartu su knygomis. Šeimos archyve išliko keletas dokumentų apie jo veiklą I-ojo pasaulinio karo metu Evakuacinėse komisijose, paskiri dokumentai apie veiklą Kauno ūkiškojoje draugijoje 1909-1915 metais: įstatų projektai, posėdžių protokolai, raštai įvairiais veiklos klausimais, dėl bandomojo ūkio jo Lyduokių dvare įsteigimo ir kt. Yra šiek tiek medžiagos iš veiklos Lyduokių labdarybės draugijoje (1907-1919 m.) - įstatų projektas, ataskaitos, ūkio dokumentai; Ukmergės kredito draugijoje ir kitose draugijose (1906-1919 m.). Gausiausia yra Mykolo Stanislovo Kosakovskio korespondencija- per 100 adresatų ir siuntėjų, apimanti laikotarpį nuo 1895 iki 1918 m. Dalis jų - tai paties Mykolo Stanislovo rašyti laiškai įvairiems asmenims. Laiškuose rašoma piniginiais, turto, teismų bylų, ūkiniais bei asmeniniais reikalais. Keliuose laiškuose yra užuominų apie 1914 m. karo įvykius, evakuotą Lyduokių dvaro turtą, Rusijos Raudonojo Kryžiaus veiklą.
  Dvaras nuo 1922 iki 1934 metų priklausė valstybei. 1931 metais dvare ėmė veikti pradžios mokykla. Kadangi ji ėmė griūti, tai naujojo dvarininko ir valstybės iniciatyva buvo pastatyta naujoji. Iš dvaro mokykla galutinai išsikėlė apie 1936 metus. Tarpukariu dvare architektas Karolis Reisonas mėgino atstatyti per Pirmajį pasaulinį karą beveik sugriautus rūmus, kuriuos įsigijo 1934 metais. Dvaro darbų nespėjo baigti, nes atėjo lemtingieji 1940 metai. Inžinierius K.Reisonas su šeima pirmosios sovietų okupacijos metais išvyko į Vokietiją, bet, Lietuvą okupavus vokiečiams, vėl grįžo. Kurį laiką gyveno dvare, bendravo su kun. J.Burneika, nuo 1940 metų administravusiu bažnyčią. Jiedu buvo pažįstami nuo Prisikėlimo bažnyčios Kaune statybos darbų. 1944-ųjų vasarą, artėjant frontui, K.Reisonas išvyko į Austriją, o kun. J.Burneika, sovietų persekiojamas, ėmė slapstytis. Pokariu rūmai ėmė sparčiai nykti ir buvo nugriauti. Vėliau kai kurie pastatai buvo atstatyti.