Vinkšnupių dvaras

Pagal: dvylikakedziu.lt 

 

        1232 m., po Vytauto mirties į Lietuvą perkelta didelė totorių grupė (apie 3 tūkstančiai žmonių). Tai buvo keturi raitininkų pulkai. Jų vadas Temir-Tuhan-bej kaip padėką už pagalbą lietuviams gavo Vinkšnupių dvarą su apylinkėmis. Vedė lietuvę Baranauskaitę ir pasivadino Tuhan-Baranauskas (Baranowski). Kiti šaltiniai teigia, kad „kažkuris jo įpėdinis vedė vietos dvarininkaitę, lietuvaitę Baranauskaitę“. Kai kuriuose tyrinėjimuose teigiama, kad  čia XVI a. jau stovėjo mečetė.

         Visgi šiuose pasakojimuose apčiuopiama tam tikra įvykių mitologizacija ir faktų atkartojimas, neįsigilinant, ar taip iš tikrųjų ir buvo. Apsigyvenę LDK totoriai gaudavo žemės valdas, o už tai turėdavo dalyvauti su savo būriais kariniuose žygiuose nemokamai. Tokia tvarka buvo iki XVII amžiaus pradžios, tačiau nuo to laiko totoriai turėjo tarnaudavo kariuomenėje, gaudami algas. Matyt, tuomet jų galios toje Sūduvos dalyje susilpnėjo, todėl ir neaptikta įrodymų, apie jų valdytus konkrečius dvarus. 

          Per XVII a. vidurio karus ir po jų užėjusį maro ir bado metą gyventojų beveik neliko. Atrodo, kad LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras 1663 m. privilegija norėjo paskatinti šio krašto apgyvendinimą ir ūkio vystymąsi. Deja, rezultatų nebūta, nes iš 1693 m. inventoriaus sužinome, kad Vinkšnupiuose gyveno tik 3 gyventojai; tuo metu žemių nuomotoju buvo vienas iš minėtųjų Baranauskų. Ne ką daugiau jų buvo ir gretimuose kaimuose. Apie dvaro egzistavimą negalima ir galvoti. Kaime gyventojų skaičius didėti galėjo tik po 1709 – 1711 m. maro epidemijos. Už tarnybą didžiajam kunigaikščiui turtingieji totoriai gaudavo dvarus (atsisakę tarnybos netekdavo ir dvaro), o patys žemes ir inventorių nuomodavo kitiems priklausomiems valstiečiams. Vinkšnupiai ir jų nelaisvi gyventojai paminėti ir 1738 m. karališkojo Karalkrėslio dvaro inventoriaus surašyme. Taigi, šiose karališkose valdose, Vinkšnupių kaime, klasikinis dvaras ir baudžiaviniai santykiai taip ir nesusiformavo iki XIX a. pabaigos. Per maždaug dešimtmetį, t.y. 1795 – 1807 m. buvę karališkojo dvaro nuomotojai tapo savarankiškais dvarininkais ir spėjo įbaudžiavinti tik po keliolika valstiečių (taip nutiko ir Vinkšnupiuose). Taigi, Vinkšnupių dvaro įkūrimo pradžia reikėtų laikyti XIX a. pr. Naujiesiems dvarininkams klestėti sekėsi neilgai, nes Napoleonas panaikino baudžiavą. Vis tik didžioji dalis vinkšnupiečių, būdami vienos tautybės, neišsivaikščiojo ir nuėjo į dvarą tarnauti samdiniais. 

        1821 – 1824 m. imamo Mustafos Bazarevskio prašymu vietos musulmonai aukojo medieną, pinigus,  už kuriuos netrukus kapinėse pastatė mečetę, seniau nugriautos ar savaime nuvirtusios šventyklos vietoje. Šis imamas tuo metu valdė ir Vinkšnupių dvarą.

Nemaža dalis aukų buvo skirta imamo namui pastatyti. Manoma, kad dokumente kalbama ne apie dvaro, bet kito gyvenamojo namo statybą. Tai buvo vienintelė medinė mečetė Lenkijos Karalystėje. 

         Po generolo Baranausko mirties jo dvarai, palivarkai ir kitos valdos atiteko sūnums Motiejui, Salichui, Eljašui. Mustafai ir Abramui. 1838 m. Lenkijos karalystės potvarkiu Vinkšnupiai atiteko Salichui, kurio vienintelis sūnus Samuelis tapo 1863 m. sukilimo dalyviu. Neaišku, kaip dėl to jis nukentėjo, bet Baranauskai neteko valdžios ir suirutės metu dvare tvarkėsi Tomas Volskis. Vilkaviškio klebonas Juozas Zenkevičius, už jo ištekinęs savo dukterėčią, pats kaip „kraitį“ perėmė dvaro valdymą. 1884 m. Vinkšnupių dvarui priklausė Margiai (dar kitaip Vaišvilai) ir Alksninė (lenkiškai Olszyna). Jo teritorija užėmė 925 margus (1 senasis lenkiškas margas prilygo 55 arams), iš kurių 389 – dirbama žemė, 135 – pievos,  19 – nenaudojamos žemės, 11 – miškas ir kt. Dvarui priklausė du mūriniai ir 13 medinių pastatų. Kunigas J. Zenkevičius irgi ilgai negalėjo disponuoti dvaru, nes jau buvo pagarbaus amžiaus (gimė 1790 m.). Matyt, iš save lenkais vadinusių Volskių Vinkšnupius perėmė totoriai.   

        „Lenkijos Karalystės geografijos žodynas“, išleistame XIX a. pabaigoje apie Vinkšnupius rašoma: ”Vinkšnupiai(...) kaimas ir palivarkas, Vilkaviškio apylinkėse, Bartninkų parapijoje. 18 varstų nuo Vilkaviškio. Palivarke 4 namai, 80 gyventojų; kaime 26 namai, 150 gyventojų. 1827 m. buvo 23 namai, 175 gyventojai. Paskutiniu imamu prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo Chaleckis; jam priklausė ir dvaras.
         Tačiau tarpukario Lietuvos laikais šios žemės jau priklausė Gavrilkevičiams, kurie čia 4 – ame dešimtmetyje pasistatė (tiksliau - perstatė) neoklasicistinio stiliaus raudonų plytų dvarelį su arkadiniu portiku ir balkonu. Nuosavybės teises turėjo ir Stanislava Valskienė (ar Volskienė), matyt, buvusi minėto Tomo Volskio palikuonė.

          Būsimas generolas ir Lenkijos valstybės vadovas V. Jeruzelskis, sovietams okupavus Lenkiją, 1939 m. rugsėjo 23 d. ties Kapčiamiesčiu kirto Lietuvos sieną ir, ten pabuvęs keletą dienų atvyko į Vinkšnupius. Čia Jeruzelskių šeima, atsilygindama už prieglaudą, dirbo įvairius darbus:  jaunasis Jeruzelskis su tėvu triūsė ūkyje, motina su dvylikamete mergaite prižiūrėjo rūmų buitį. Ramūs laikai tęsėsi apie pusmetį. 1940 m. užėjus sovietams, abiems vaikams buvo padaryti Sovietų Lietuvos asmens dokumentai. 1941 m. pavasarį dvarą nacionalizavo. Lenkų šeima apsigyveno pas eilinius Vinkšnupių ūkininkus, tačiau suėmimo neišvengė. Kai birželio 14 d. juos areštavo ir atvežė į Vilkaviškį, tai atėmė 99 vokiškas markes, 3 caro rublius, suomišką peilį ir Kodak firmos aparatą. Džiugu, kad išliko keletas nuotraukų, darytų Vinkšnupio dvare. Į Bijsko vietovę buvo atvežti ne tik Jeruzelskis, bet ir Gavrilkevičiai; pastarieji deklaravo, kad esą lietuviai (iki tol save laikė lenkais) ir 1956 m. buvo paleisti iš tremties. Išvyko į Lenkiją.
   Senasis Chaleckių dvaras garsėjo tuo, kad daugelį baldų pagamino pagrindiniai miestelio gyventojai – totoriai. Šiuo aspektu baldų stilistika smarkiai skyrėsi nuo kitų Užnemunės dvarų baldų: raižyboje vyravo arabeskos ir akanto elementai, o koloristikoje – mėlynos bei baltos spalvos. Deja, į naujai pastatytą dvarą persinešė tik dalį turtų; kitus leido išsinešioti vietiniams, talkinusiems statybos ir tvarkymo darbams. Dabar galima pamatyti tik brangių krosnies koklių liekanas (krosnį „privatizavo“ jau po 1990 metų). Lobių ieškotojai ar legendų tikrintojai galėtų paieškoti sode užkastos ... auksinės siuvimo mašinos.