Lobiai iš Biržuvėnų dvaro 

Pagal: „Penktadienio žemaitį“.

 

     Biržuvėnų dvaras  - medinės dvarų  architektūros paminklas. Iš išlikusių dvaro pastatų vertingiausi yra XVIII a. vidurio reprezentacinės dalies mediniai bei originalios architektūros XIX a. pabaigos – XXa. pradžios mūriniai ir mediniai pastatai: ponų namas – vienas iš dviejų Lietuvoje išlikusių medinių tokio tipo baroko laikotarpio ponų namų; oficina, vežiminė ir arklidė – vieninteliai XVIIIa. medinės architektūros oficinos ir arklidės ir vežiminės pavyzdžiai Lietuvoje; XIXa. pabaigos – XXa. pradžios pastatai -  malūnas, tvartas; daržinės su užvažiuojamaisiais tiltais – vieninteliai tokio tipo medinių daržinių  pavyzdžiai  Lietuvoje. Taip pat vertinga iki mūsų dienų išlikusi dvaro sodybos planinė struktūra: ją sudaro reprezentacinė, ūkinė, gamybinė ir gyvenamoji (kumetynų) zonos. Dvaro sodyba įsikūrusi vaizdingame Virvytės upės slėnyje. Dvaro teritorijoje yra 6 sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės pėda. Manoma, kad Biržuvėnų parkas rekonstruotas XIX a. anksčiau čia augusio seno parko vietoje, o šis buvęs įkurtas natūralaus miško teritorijoje. Alėjoje, kuri veda prie Laumės pėdos, auga ąžuolai, kuriems arti 300 metų. Iš netoliese esančios kalvos teka šaltinis. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą. 

     Parke įdomi tvenkinių sistema. Rytiniame pakraštyje – piliakalnis, menantis kovų su kryžiuočiais laikus. Manoma, kad anksčiau parkas prie šio piliakalnio ir prasidėjo.

     Kaip dauguma kitų senųjų Žemaitijos dvarų parkų, šis taip pat yra mišraus suplanavimo su medžių eilėmis pakraščiuose ir peizažiniais elementais parko viduje. Parkas išplėtotas pagal architekto Juozo Paulavičiaus projektą, kurio originalas saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

      Medynai gražiai išsidėstę prie Virvyčios upelio ir užima apie 10 ha. Parko teritorijoje yra Pirmojo pasaulinio karo karių kapai, tvenkinio pakrantėje stovi istorinis Paskenduolių kryžius (jame juodais brūkšniais buvo pažymimas kiekvienas tvenkinyje nuskendęs žmogus – Žemaitijos krašto tyrinėtojo prof. Igno Končiaus laikais tokių brūkšnių čia jau buvo 36). Didelis tvenkinys suformuotas užtvenkus Virvyčios upę, kai čia buvo įrengiama gamybinė vandens jėgainė. Nuo seno parke vyravo vietinės medžių rūšys – klevai, ąžuolai, liepos, uosiai. Iš introducentų paminėtini iki šiol išlikę europiniai maumedžiai, trakinis klevas, vakarinės tujos. Puošniai atrodo senų šimtamečių ąžuolų grupė už tvenkinio, šalia upelio.

 * * * * *

      Žmogaus dvasinis pasaulis neįmanomas be jo tautos papročių ir tradicijų. Telšių apskritis garsi dvarais ir prie jų esančiais parkais. Vienas iš jų – Biržuvėnų dvaras. Kaip dalelę Lietuvos istorijos, aktualu išsaugoti juos ateities kartoms tokius, kokie jie buvo. Biržuvėnų dvaro parkas nuo 1958 m. valstybės saugomas. Jame anksčiau buvo įkurtas visuomeninis etnografijos muziejus, jo įkūrėja – Aldona Simonavičiūtė. Po dvaro gaisro muziejus perkeltas į buvusią mokyklą.

     Muziejuje gausu įvairių senoviškų apyvokos reikmenų, įrankių ir prietaisų. Keliuose kambariuose eksponuojamos nuotraukos ir rašytiniai paminklai. Vienas iš ekspozicijų kambarių paskirtas dvaro savininkams Gorskiams.

      Antanas Gorskis, Žemaičių vėliavininkas, dvarą valdė nuo 1713 m. Nuo šių metų Gorskių giminė iš Biržuvėnų nebepasitraukė.Pirmąkart Biržuvėnų kaimas paminėtas 1253 m., neseniai atšventęs 750 metų sukaktį. Istorijos, architektūros, gamtos vertybių požiūriu Biržuvėnai – viena iš turtingiausių vietovių Telšių rajone. Jau XIV a. čia buvo stambus karališkasis dvaras. Vėliau jis perėjo į privačias rankas. 1667 m. minimas Biržuvėnų pavietas. 1670m. bajoras Vladislavas Vaina ir jo žmona Felicija Belikevičiūtė - Vainienė Biržuvėnus perdavė Tverų seniūnui Mikalojui Gorskiui. Ši dvarininkų giminė XVIII–XIX a. pastatė didelę dvaro sodybą, užtvenkė Virvytės upę, 1909 m. įkūrė kartono fabriką (veikė iki 1938 m.), pastatė malūną, lentpjūvę. 2004 m. pabaigoje degė vertingiausias šio dvaro pastatas – baroko bruožų turintis ponų namas. Sudegė valgomajame esančios XVIII a. glazūruotos krosnys ir židinys su Gorskių „Nalenė“ ir Vainų „Traby“ herbais. Po gaisro iškrito virš bibliotekos tarplubyje buvęs dvaro XVI–XIX a. archyvas, albumai. Tik praūžęs gaisras nuniokojo dvaro pastatą.

     Ponai Gorskiai Biržuvėnus paliko prasidėjus antrajam pasauliniam karui. Gorskių šeima: tėvai – Ona ir Tomas, dukros – Magdalena, Ona, Teresė, Janina, sūnus Antanas. Ona Gorskienė – paskutinė Biržuvėnų savininkė – dvarą valdė iki 1940 m., okupavus sovietams, pasitraukė į dvarą Šaukėnuose, o 1944 m. – į užsienį. Jiems teko pagyventi Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Šiuo metu Gorskių giminės gyvena Lenkijoje ir Prancūzijoje. Iš visų penkių vaikų dar gyva jauniausia dukra Janina de Nagourski, kuri po ilgų metų pertraukos, 2005 m. birželio 21 d., su dviem sūnumis Hubertu ir Micheliu atvyko į Lietuvą. Ponia Janina sakė: „Aš esu jauniausia iš 5 vaikų. Man dabar 84 metai. Norėjau parodyti Lietuvą sūnums. Aš nežinau, ar dar atvyksiu, bet tikiu, kad atvyks anūkai, kurių turiu septynis“. Ponia Janina išsivežė senosios Lietuvos įvaizdį – vaikštinėjančius gandrus šalia arklių. Ji džiaugėsi, kad ir dabar tai pamatė, Prancūzijoje to regėti jai neteko. Janinos vyras yra kilęs iš Šiaulių rajono, Paežerių dvaro. Įdomu tai, kad jie susituokė Prancūzijoje, o gyvendami Lietuvoje buvo tik pažįstami.

      Ponios Janinos šeimą Biržuvėnuose, prie dvaro, sutiko būrelis vietinių gyventojų ir keletas svečių, artimiau bendravusių su ponais Gorskiais. Tai – buvusios kambarinės Elenos Remezienės dukra ir buvusio virėjo dukra Ona Mironaitė. Pastaroji juokavo, kad jos tėvelis buvo labai geras virėjas, taip skaniai ir sočiai maitinęs ponus, kad jiems vakarienei pakakdavo tik rūgštaus pieno. Laukdamos buvusių dvariškių, kaimo moterys prisiminė tėvų pasakojimus, esą panelės Gorskytės buvusios labai gražios, linksmos ir ypač mėgusios jodinėti. Dvaro savininkę Oną Gorskienę pamena kaip labai linksmo būdo moterį, mėgusią svečiuotis aplinkiniuose dvaruose ir priiminėti svečius savo namuose. Dvaras buvęs labai gražus ir ištaigingas. Anot vyresnių kaimo moterų, išvažiuodami ponai visus dvare likusius turtus atidavė kaimiečiams, todėl daug vertingų daiktų, knygų, meno kūrinių buvo išgabenta į šiukšlyną ir sudeginta.

     Ponia Janina dvarą paliko, būdama 20 metų. Dvaru labai domėjosi jos brolis Antanas. Žmonės jį prisimena kaip dailininką ir fotografą, net ir dabar yra išlikusių jo darytų nuotraukų ir tapytų peizažų. Jis nubraižė ir dvaro planą. Pagal šį planą dvare buvę 25 kambariai, mansardoje – 5 kambariai svečiams. Antanas –vienintelis Onos ir Tomo sūnus, tragiškai žuvęs autoavarijoje Prancūzijoje, domėjęsis tėvų, dvaro, kilmingos giminės praeitimi. Sovietiniais laikais buvusio tarno vaikams parašė laišką, klausdamas, ar kartais nėra išlikusio šeimos albumo. Deja, viskas buvo dingę. Žmonės bijojo naudotis dvaro daiktais, nes už tai galėjo atsidurti Sibire.

     Į dvarą prieš kelerius metus buvo atvykusi ir vyriausiosios dukters Magdalenos anūkė. Laukdamos buvusių savininkų, moterys dalijosi tik gerais prisiminimais. Anot bibliotekininkės Aldonos Simonavičiūtės, muziejaus įkūrėjos, Biržuvėnų kaimo šviesuolės, buvo sakoma: „Gyveni kaip Gorskis“. Tai reiškė gerą, pasiturintį gyvenimą. Ponai buvo labai gerbiami. 

     Jie atvažiavo ne tuščiomis rankomis. A. Simonavičiūtei atvežė albumą, kurį pradėjo rinkti vienintelis Gorskių šeimos sūnus – Antanas Gorskis. Albume – šeimos nuotraukos, prisiminimai. Viskas – ateities kartoms, kad geriau pažintų praeitį, Gorskių šeimą. Mirus Antanui, albumą toliau sudarinėjo kiti šeimos nariai.

      De Nagourskių šeimą į Lietuvą atvedė keletas tikslų: noras susipažinti su dabartine Lietuva, prisiminti vaikystės ir jaunystės žemę. Anot Huberto, jie jau tris dešimtmečius girdi tėvų pasakojimą apie Lietuvą, ir tai jiems tapo tarsi pasaka. „Mes atvykome pažiūrėti, ar iš tikrųjų čia taip gražu. Apie ją norime papasakoti savo vaikams“, – sakė Hubertas.

     Kitas atvykimo tikslas – lobis, kurį karo metais po dvaro grindimis užkasė čia trumpai gyvenęs nežinomas režisierius. Pagal planą, kurį nubraižė brolis Antanas, tądien lobio ieškojo ponia Janina, jos sūnūs, A. Simonavičiūtė ir dar pora asmenų, kuriems teko apšvietėjų darbas. Su kastuvais ir laužtuvu pasikeisdami darbavosi sūnūs ir Antanas Ivinskis, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius, kuris kartu su laukiančiaisiais dalyvavo svečių priėmime. A. Simonavičiūtė rūpinosi šviesa, ponia Janina bandė prisiminti tikslią skrynios užkasimo vietą, kadangi pati matė ją užkasant. Bet lobis buvo ieškomas ilgai (apie šešias valandas) ir tik vakare jiems pavyko jį atrasti. Jis užkastas maždaug metro gylyje, po grindimis, medinėje dėžėje, kuri jau buvo sutrūnijusi. Anot A. Simonavičiūtės, darbą lydėjo Dievo apvaizda: iškasant nesudužo nė vienas indelis. Iškasti 284 keramikos vienetai, 6 stalo įrankiai, 2 metalinės šampaninės, 2 XIX a. pistoletai ir 4 vyno buteliai. A. Simonavičiūtė prisimena: „Galvojau, kad širdis sustos iš jaudulio“. Visą Meisseno (Drezdeno) porceliano rinkinį ponai de Nagourskiai paliko Lietuvoje, perdavę nuolatinai saugoti Žemaičių vyskupystės muziejuje.

     Biržuvėnuose rastas Meisseno porcelianas buvo kaupiamas ne vieną dešimtmetį ir ne vienos Nalenč Gorskių kartos. Manome, jog pirmuosius porcelianinius gaminius įsigijo Žemaitijos kaštelionas Mykolas Nalenč Gorskis. Seniausi Biržuvėnų radinio Meisseno porceliano indai pagaminti 1723-1763 m., dekoruoti mėlynomis bei raudonomis gėlių puokštelėmis, auksuotais apvadais. Porceliano virtuozo Kendlerio laikotarpio (1720-1764) gaminiai buvo dekoruojami garsiosiomis įvairiaspalvių gėlių „Meisseno puokštelėmis“. Ši manufaktūra XIX a. įvaldė peizažinę porceliano tapybą – Biržuvėnų dvaro radinyje jais puošta keletas pietų stalo lėkščių. Manufaktūros vadovo Marcolini (1774-1814) laikotarpiu Meisseno indams būdingas ypač spalvingas dekoras.

     Be Meisseno porceliano, radinyje yra ir kitų vokiškos – „Rozenthal & Co” porceliano manufaktūros indų, gamintų XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje. Tai itin plono, perregimo porceliano gaminiai. Dvaro radinyje yra keletas metalo gaminių: samtis, pagamintas Tilžėje, meistras Johannas Kownatzky (1733-1796); sidabrinis šauktelis - ankstyviausias Vilniaus auksakalio Benjamino Keidos darbas su auksakalio įspaudais bei užsakovo Liudviko Gorskio inicialais su 1777 m. data. Yra žinoma daugiau vilniečio darbų, kuriuos užsakė Liudvikas Gorskis: taurė Šv. komunijai, dovanota Šiluvos bažnyčiai su fundaciniu įrašu ir dviem herbais Nalenč; 1790 m. pagaminta taurė-kielikas, su fundaciniu įrašu, kadaise saugota Biržuvėnų dvare, dabar - MNW (Varšuvoje). Dvi sidabruotos šampaninės, pagamintos XIX a. viduryje „Frage Plague“ dirbtuvėje, Varšuvoje, taip pat du pistoletai, pagaminti XIX a. 3-4 dešimtmetyje Rygoje, rasti gana blogos būklės. Todėl šie radiniai už Žemaičių vyskupystės muziejaus lėšas buvo restauruoti Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centre.

     2004 m. gruodžio 24 d. buvo rastas dar vienas lobis – caro laikų dokumentų, nuotraukų ir knygų archyvas: po gaisro iškrito virš bibliotekos tarplubyje buvęs dvaro XVI–XIX a. archyvas, keturi albumai. Apie tai spaudoje rašoma: Biržuvėnų bibliotekininkės sesuo Laimutė Simonavičiūtė prisiminė, kaip buvo rastas dvaro dokumentų ir nuotraukų archyvas. Besikapstydama po gaisravietę jos sesuo aptikusi iš perdangos iškritusias, purvinas, kiaurai vandeniu permirkusias senas knygas. Garbaus amžiaus moterys rinko ir į bibliotekininkės namus tempė radinį, kaip tik išmanė, jį džiovino, gramdė purvą, sausino. L. Simonavičiūtė pripažino, kad jos su seserimi nenorėjusios atiduoti archyvo „Alkai”, tačiau A. Simonavičiūtei buvę pagrasinta, kad ji neturinti kito pasirinkimo. Apie albumus komisija nieko neklaususi, tai A. Simonavičiūtė nieko ir nesakiusi.Suradusios nuotraukas, seserys nutarusios dėl jų atsiklausti dvarininkų šeimos, nes žinojo, kad jos nariai albumų išsivežti negalės. Todėl maniusios, jog geriausia nuskenuoti ir perkelti nuotraukas į kompiuterines laikmenas. Tuo tarpu, kaip sakė L. Simonavičiūtė, susipažinta su A. Ivinskiu. Šis, perskaitęs rajono spaudoje apie rastą dokumentų archyvą, kaip muziejininkas, paskambinęs seseriai. Toji papasakojusi, kad turinti ir kitą bėdą — fotoalbumus. A. Ivinskis pažadėjo pagelbėti — paėmė albumus, perkėlė nuotraukas į skaitmenines laikmenas — tai bent tiek turėta ką padovanoti atvykusiems dvarininkams. Dokumentų knygos  buvo perduotos Žemaičių muziejui „Alka”, o albumai, kuriuose yra 391 nuotrauka ir 197 atvirlaiškiai bei atvirukai, padovanoti Žemaičių vyskupystės muziejui.