Šūklių dvaras

 Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

     3 km į vakarus nuo Žaliosios gyvenvietės, Širvintos ir Šeimenos santakoje, 9 ha sulaukėjusiame parke stovi Šūklių dvaro sodybos pastatai. Legendos byloja, kad rūmai iškilo senoje piliavietėje. Pirmąkart Šūklių vardas paminimas 1595 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegijoje Jonui Vyšniauskui ir jo žmonai Galinai Bankovskai. XVII a. dvarvietė (o tikriausiai ir joje stovintis dvaras) priklausė Kauno pavieto, Alvito seniūnijai. Nors 1688 m. dokumente kalbama tik apie Šūklių kaimą, bet tai nereiškia, kad dvaras neegzistavo, nes jau 1694 m. jame įvykdoma inventorizacija.

     1827 m. Šūklių dvarui priklausė 41 namas, kuriuose gyveno 410 gyventojų.

     Maždaug tuo metu Seimo narys, Paežerių, Šūklių ir dar keliasdešimties dvarų savininkas Vincentas Gauronskis (gimė 1780 m. – mirė ?) su žmona Ana Višnevska (gim. 1790 m.), susilaukė dviejų sūnų, jiems ir paskirstė valdas; jaunesnysis sūnus Viktoras (g. 1830 m.) gavo Alvitą ir Šūklius. Jis vedė dvarininkaitę, vardu Juzefą Godlewską (g.1820 m.). Viktoras ir pastatė  gražiuosius Šūklių rūmus. Galima spėti, kad taip įvyko XIX a. viduryje. Greitai suvešėjo angliško stiliaus parkas su kuklias gėlynais. 1868 m. dvaras turėjo 1115 margų žemės, iš kurios – 683 dirbamos žemės, 254 – pievos ir kt.

    Fredos dvare gimęs Viktoro sūnus Stanislavas (1860-1942), 1891 m. vedė Heleną Liubomirską ir buvo paskutinis  Šūklių dvaro savininkas. Apie 1880 m. Šūkliuose  stovėjo 39 namai; juose gyveno 607 gyventojai. Maždaug 1893 m. kunigaikštytei Helenai Liubomirskytei-Gauronskienei (1870 – 1950) caro valdžia leido dvare steigti vaikų prieglaudą, kuri virto slapta daraktoriška mokykla.

       1892 metais dvarininkai susilaukė sūnaus Jono, kuris, gyvendamas užsienyje, 1925 m. vedė italę  Luciana  Frassati (gimė 1902 m. Turine – mirė 2007 m. Pollone). Tuo metu Jonas Gauronskis dirbo Lenkijos ambasados Romoje ir Vatikane sekretoriumi. Kadangi jis bendravo ir su lietuvių politiku Petru Vileišiu, tai abu jie susilaukė savo valstybių vadovų priekaištų; lietuvis netgi turėjo palikti diplomatinį darbą. Dėl priešiškumo Musoliniui turėjo apleisti Italiją; dirbo diplomatinį darbą Turkijoje. Prieš įžengiant naciams į Austriją, jis buvo Lenkijos ambasadoriumi Austrijoje (nuo 1933 m.). Iš Vienos pasitraukė į Lenkiją - ten ir užklupo karas. Jų pastangomis buvo slaptai į užsienį išgabenta Lenkijos premjero V. Sikorskio žmona ir keliolika profesorių.  Gauronskiai susilaukė net keturių dukterų ir trijų sūnų (vienas tuoj pat mirė).  2008 m. rudenį Šūkliuose lankėsi užsienyje gyvenantys Jono Gauronskio vaikai  – Vanda ir Alfredas Gauronskiai.  Prisiminimui išsivežė geltonų klevo lapų puokštę ... Šūklių dvaro aprašymui J. Gavronskis vietos skyrė 1968 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Wzdłuż mojej drogi. Sylwetki i wspomnienia“. Mirė 1982 m. 

        Rūmų statiniai nestebino architektūra, kuri buvo artima neoklasicizmui. Dvarininkas save ir svečius pamalonino sukauptais dailės  ir meno paminklais. Sales, menes apstatė Liudviko XV epochos baldais. Neabejotina, kad įspūdingai turėjo atrodyti knygų lentynos ir spintos, talpinusios 8000 knygų, tarp kurių būta ir retų manuskriptų, karališkų pergamentų, fotografijos albumų, nuotraukų, monetų ir medalių kolekcijų. Lenkiškų monetų kolekcija buvo laikoma viena geriausių visame krašte. Šeimos archyve  buvo saugomas  karaliaus Kazimiero  Jogailaičio  išduotas pergamentas, kuriame  nubraižytas brėžinys, patvirtintas  karaliaus parašu, įrodė, jog Paežeriai   ir Alytus dovanoti  Michailui Glinskiui. Valgomajame kabojo giminės herbai ir dešimtys Vakarų Europos dailininkų tapybos darbų, stiklinėse vitrinose spindėjo porceliano dirbiniai. Paminėtini istoriniai bataliniai portretai „Napoleono grįžimas iš Maskvos (autorius Jozef Brant), „Vestuvės Krokuvoje“ (Juliusz Kossak), dailininkų C. Netscher, D. Teniers, Jacob van Ruisdael darbai.

         Pirmojo pasaulinio karo metais ant dvaro nukrito kelios bombos ir jį sudegino. Daugiau jis nebuvo atstatytas. Tik nedaugelį šedevrų pavyko išgelbėti. Kai ką dar iki rūmų subombardavimo Gauronskiai persivežė į Paežerių dvarą. Gal būtų išgabenę ir daugiau turtų, bet karo pradžioje mirė brolio vaikas, dvaro savininkas Vladimiras. Kažkur į Lenkiją nuklydo Maksimilijano Gauronskio (iš Prūsijos kilęs didikas) ir jo žmonos Bogumilos Sperskos (giminaitės, seniau valdžiusios Paežerių dvarą) milžiniško dydžio portretai. Rūmus plėše ir vokiečių, ir rusų kareiviai, kurių bendrosios kapinės yra išlikusios Šūklių miškelyje. Pasvirę, į samanas smingantys betoniniai vokiško stiliaus kryžiai datuoti 1914-1916 metais (jų tarpukariu buvo apie du šimtai). Ant kai kurių yra pavardės. Kritusiųjų caro armijos karių pavardės nenurodytos, tačiau įrašytas palaidotųjų skaičius.

         Vykdant žemės reformą,  žemės buvo išdalintos savanoriams, bežemiams ir mažažemiams. Dvarui paliktus 80 ha ėmėsi valdyti iš dvarininkų kilęs Lietuvos kariuomenės generolas Bronislovas Skomskis (1864 – 1935). Beje, pastarasis tuo metu turėjo ir Karalenkės palivarką (7 km į pietus nuo Marijampolės). 4-ame dešimtmetyje dvaro savininkais buvo O.Šulinskas, V.Povilaitis, J.Aleksa. Beje, Juozui Aleksai priklausė ir daugiau dvarų, pvz. Lakinskų prie Šešupės.Po karo dvare veikė mokykla; tuomet mokiniai dar rūpinosi parko teritorija, vadinto Gustaičių miškeliu. Išsikėlus mokyklai ir apsigyvenus šeimoms, parkas ir statiniai buvo nugyventi.

         Išliko prastos būklės, be langų, skylėtais perdengimais dviaukščiai dvaro rūmai. Baigiamas suardyti ir sovietmečiu iškilęs baltų plytų priestatas. Abu rūmų aukštus skiria ryškus karnizas. 2004 metais dar buvo išlikę puikios kaltinės balkonų tvorelės likučiai. Ne daugiau sienų išsaugojo ir šiauriau stovintis dviaukštis raudonų plytų svirnas, kurio rūsiuose tyvuliuoja vanduo ir beviltiškai ardo pamatus. Kiek atokiau, rytinėje dvarvietės dalyje, stūkso arklidės ir tarnų namas. Pailgos formos parko tvenkinyje irgi per maurus neišvysi savo veido. Daug geresnis apgriautų ir sudegintų rūmų vaizdas užfiksuotas 1915 m. atviruke „Zerstörtes Schloss von Graf Gowronniki".