Įkurtuvės Vidiškių dvare

Lilijos Valatkienės straipsnis „Lietuvos Ryte“ (santrauka)

    Teisininkas K.M. nė nesapnavo, kad paklojęs 200 tūkstančių litų už nykstantį dvarą, taps ne tik jo šeimininku, bet ir tarnu. Penkiolika metų visus vakarus ir savaitgalius 52 metų vilnietis leido tarp apdegusių dvaro sienų, kol kartu su architektu pavertė jį tikraisiais namais.

      Pirmą kartą Vidiškių dvaro pavadinimą K.M. išgirdo tirdamas vieną nuosavybės atkūrimo bylą. Garsios prieškarių šeimos palikuonė tuomet Vidiškių dvarą (Ignalinos r.) su visais ūkiniais pastatais, didžiuliu parku ir 25 ha mišku kelerius metus nesėkmingai bandė parduoti už 100 tūkst. JAV dolerių  (400 tūkst. litų). Tik perpus nuleidus kainą, jį įsigijo K. Mozeris. ‚Šiandien apie žmonių ir gaisrų nuniokotą dvarą niekas nebūtų prisiminęs. Jis, kaip ir daugelis vėlyvojo klasicizmo medinių dvarų, paprasčiausiai būtų sunykęs“, - neabejoja vilnietis.

     Prikelti dvarą naujam gyvenimui reikėjo ne tiktai pinigų. Į pagalbą naujasis šeimininkas pasikvietė architektą Algimantą Stalgį. Atlikę archeologinius tyrimus, nesudegusioje dvaro dalyje po keleto tinko sluoksnių specialistai aptiko freskų nuotrupų, o kasinėdami aplinką atrado apdegusių interjero ir fasado detalių.

     „Atsitiktinai radome dvi stiklo plokšteles, kuriose buvo užfiksuotas dvaras ir jo savininkai. Iš jų išspausdinęs nuotraukas ant popieriaus architektas pamatė herbus, apie kurių egzistavimą net neįtarėme. Iš šiukšlyne aptiktų lipdinių gabaliukų, keleto apipuvusių fragmentų, poros senų nuotraukų ir žmonių prisiminimų, restauratoriai atkūrė parketą, laiptus, krosnis ir dvaro sienų puošybą“, - pasakojo K. M.

       Norėdamas išsaugoti kuo daugiau tikro vaizdo, architektas su statybininkais kovėsi dėl kiekvieno milimetro. 2006 ųjų rudenį beveik baigiamą rekonstruoti dvarą vėl laižė liepsnos. Teko dirbti iš naujo. „Man pasisekė, kad pirkdamas Vidiškių dvarą gavau Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto sudarytą bylą“ – K.M. rodo pageltusių dokumentų segtuvą, vadindamas jį dvaro laimės knyga.

         Joje surašyta dvaro istorija, pažymėti saugotini elementai, kai kas ir nufotografuota. Vis dėlto rekonstruodamas šeimininkas padarė vieną nusižengimą. „Taip,- šyptelėjo K.M. – Prie visų kambarių įrengėme tualetus. Kasinėdami teritoriją labai netikėtai atradome duobę, iškastą XIX ir XX amžių sandūroje. Ji liudija, kad dvare buvo šiokia tokia kanalizacija ir vienintelis tualetas visame pastate.

        Dvare yra per 60 durų, kurias atvėrus galima visą pastatą apeiti ratu. Ankstesnė dvaro šeimininkė pasakojo, kad per derliaus nuėmimo šventę vasarotojai rankomis susikibę pirmajame aukšte šokdavo ratelį. Ponų miegamieji buvo įrengti antrame, palėpiniame aukšte. Šalia miegamųjų, erdviame hole, buvo biblioteka. Dabar ji irgi čia atkurta. Atkurtas klasicizmo stiliaus Vidiškių dvaras su portiku, paramstytu keturiomis kolonomis, nudažytas XIX a. statiniams būdinga šviesia spalva. Daugelį dalykų jis galėjo daryti kitaip. Tačiau, teisininko nuomone, istorijos perrašinėti negalima.

Atkūrus dvaro išorę, M.K. laukė dar sunkesnis etapas. Dvaro vidus turėjo nušvisti praeities dvasia. Iki šiol jis konsultuojasi su  specialistais ir ieško to, kas Vidiškių dvarui yra artima. Istorija jam – šventas dalykas. K.M. nepripažįsta jokių tikrąjį vaizdą iškreipiančių fantazijų. „Esu matęs restauruotų dvarų su atvertais plytų fragmentais, nudažytomis raudona ar žalia spalva sienomis ir sūkurinėmis voniomis kambario viduryje. Juokingai atrodo maži dvareliai, paversti Ermitažo kopijomis. Tokios erdvės sukurtos smagiems vakarėliams rengti. Juk uždažyti daug lengviau ir pigiau nei restauruoti. Gal atrodo modernu, bet juk netikra! Tokiais iškraipytais muliažais mes labai nusižengiame kultūros paveldui, perrašome istoriją ir klaidiname ateities kartas“, įsitikinęs K.M.

       Baldai buvo didžiulis šeimininko galvos skausmas. Pirmiausia buvo aiškiai suskirstytos kambarių funkcijos, išsiaiškinta, kaip istoriškai atrodė dvaro holai, svetainė, biblioteka, miegamieji. Ir tik po to pradėta ieškoti tuos laikus atitinkančių baldų. Baldai buvo labai individualūs, iš kartos į kartą paveldimi kaip šeimos sidabras. Tačiau egzistavo ir mada. Pavyzdžiui, Napoleono laikais tapo labai madingas ampyras. XIX a. viduryje išpopuliarėjus neorokoko stiliui, Prancūzija ir Austrija masiškai persiorientavo į jį. Tikrų baroko ir rokoko baldų, kurie buvo anuomečiuose dvaruose, gauti šiais laikais nepaprastai sunku. Jei pavyksta, dažniausiai jie būna labai nekokybiški ir brangūs.

    „Paprasčiausia kėdutė aukcione kainuoja apie keturiasdešimt tūkstančių eurų. Jeigu turite labai daug pinigų, galite tuos baldus pirkti, restauruoti ir perduoti vaikams kaip palikimą. Aš to sau leisti negalėjau, todėl pirkau kopijas ir vieną kitą originalą,- prisipažino šeimininkas. Beje, nusipirkęs XIX amžiaus lovas, šeimininkas ieškojo meistrų joms perdaryti ir pritaikyti šiuolaikinio žmogaus ūgiui. Mat, XIX amžiuje jos visos tesiekė 180 centimetrų. Dvigulės lovos plotis tebuvo 105 centimetrai. Drabužinių vidaus sieneles taip pat teko perdaryti. Iki XIX amžiaus drabužiai neaukštose spintose buvo lankstomi ir dedami tik ant lentynų. Kabinti pradėta vėliau.

      Dvaras pranoko visus jo lūkesčius. Jame malonu būti, skaityti knygas, apžiūrinėti paveikslus svetainėje, klaidžioti parko takeliais. „Iš miesto aš tiesiog veržte veržiuosi į gamtą. Neprisimenu, kada dvare buvau įjungęs televizorių. Nesitikėjau, kad imsiu ignoruoti civilizaciją. Juk esu miesto žmogus“ – stebėjosi M.K.

Kai tik Vilniuje pabaigs kelias svarbias bylas, nuosavybės atkūrimo ir žemės teisės klausimų specialistas Vidiškėse apsigyvens visam laikui.

      Kolekcininko Edmundo Armoškos komentaras:“Norint apstatyti dvarą tikrojo baroko ar rokoko stiliaus baldais, reikėtų pakloti keliolika milijonų litų. Tačiau tie, kurie nesivaiko originalų, o nori turėti tik vieną kitą išskirtinį baldą, suteikiantį dvarui išskirtinės dvasios, pigiau gali įsigyti gerų kopijų. Antikvarinių baldų kaina priklauso nuo pagaminimo laikotarpio ir būklės. Tarkime ampyro stiliaus kėdė gali kainuoti nuo 1 iki 6 tūkstančių litų, o bydermejerio arba kitaip mažojo ampyro stiliaus, pagaminta iš raudonmedžio ar riešutmedžio, kainuos 3-5 tūkstančius litų. Originalios baroko spintos, kainuoja apie 10 tūkstančių litų. XIX amžiaus antroje pusėje Lenkijoje pagamintos metalinės lovos yra tikrai įdomios, bet nebrangios. Jų kojūgalis ir galvūgalis ištapyti lyriniais peizažais ir inkrustuoti perlamutru. Pas mus M.K. už jas sumokėjo po 2 tūkst. litų“

antikvariniai baldai, senoviniai baldai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, senovines spintos, komodos, rasomieji stalai, spinteles, kedes, indaujos , bufetai, kreslai, antikvariniai laikrodziai, skrynios