Kvietiškio dvaras

(Dvaras, kurio baldus apčiuopėme)

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

     Kai 1702 m. švedų armija sudegino Prienų pilį, jos savininkai Butleriai (arba Aleksandras, arba jo sūnus Morkus Antanas) tuoj pat išvyko į seniūnijos pakraštį. Nors Butleriai valdė nemažai dvarų, bet, matyt, sunkmečiu jie nukentėjo. Dvarus atstatyti ar naujus kurti reikalavo ir LDK didysis kunigaikštis Augustas Stiprusis.

    Legenda byloja, kad Prienų seniūnas Jevonio upeliu atkeliavo prie Šešupės ir pradėjo ieškoti vietos dvaro statybai. Kadangi šių upių santakoje laisvos vietos nebuvo, tai netrukus būsimojo Liepynų kaimo teritorijoje (į šiaurę nuo dabartinio cukraus fabriko) pastatė medinį vienaaukštį dvarelį (jis 1938 m. perstatytas ir stovi dabar). Jevonio upelis išsiliedavo ir sudarydavo tvenkinį – vanduo buvo reikalingas gyvuliams girdyti. Tačiau dvarininkai aukštesnėjė vietoje prie Šešupės ir Garnupio santakos 1713 metais aptiko geresnę teritoriją dvaro rūmams statyti ir ten įsikūrė 1717 m. Galbūt, jie čia gyvendavo tik vasaromis, o kitu metu palikdavo rezidenciją – juk dvaras buvo steigiamas tik ūkiniams verslo tikslams. Šio dvaro įkūrėju reikia laikyti Morkų Antaną Butlerį. Tai buvo novatoriškas šeimininkas, modernizavęs žemės ūkio ir iškirsto miško gabenimo verslą – turėjo devynias “būdas”, t.y. medžių kirtimo ir apdirbimo dirbtuves.

      1738 m. inventorizacijos akte išvardinta, kiek ir kas dvaro laukuose pasėjama. Kiekvienais metais buvo sėjama 20 statinių rugių, 10 – avižų, 8 su ketvirčiu – miežių, 2 – grikių. Seniūnija karaliaus dvarui kasmet moka beveik tūkstantį grašių. Tai ūkine prasme stipraus dvaro rodikliai. Po Morkaus Antano mirties 1744 m., jo pradėtus darbus tęsė žmona Pranciška Butlerienė ir sūnus Mykolas, kuris 1746 m. tapo seniūnu ir valdė visus dvarus (Vaizbūniškio priklausė patiems Butleriams).

      Iš dvaro į marijonų bažnyčią nuo 1758 m. vedė kelias,  kuris buvo apsodintas liepomis ir pramintas Ražanckeliu. Pranciška Butlerienė mirė 1769 m. Kai 1782 m. pradžioje mirė ir jos sūnus, karalius paprašė atlikti dvaro inventorizaciją. Tuo Butlerių šeimininkavimas dvare ir baigėsi, nes dar 1775 m. raštišku susitarimu antroji Mykolo Butlerio žmona Mariana Bykovska negavo teisės perimti seniūnijos po jos vyro mirties. 1782 m. Prienų seniūnu tapo Kazimieras Nestoras Sapiega (1757 – 1798), kuris neturėjo palikuonių.  Šs artilerijos generolas prisidėjo prie 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimo.

    1782 m. buvo surašyta daugiau 20 tūkstančių hektarų dvaro žemės, 35 seni priklausomi kaimai ir 7 nauji, su miško apdirbimu, susiję kaimai. Centriniam dvarui “talkino” ir keli palivarkai. Kvietiškio dvaras pagal dūmų skaičių – 497 (kartu su miestu) – buvo pats didžiausias Prienų seniūnijoje.

      Verta pacituoti 1782 m. inventoriaus surašymą, pateikiantį spalvingą dvaro vaizdą: “Atvykimo vartai nuo Marijampolės miestelio pusės turi dvigubus vartus, iš abiejų pusių ant bėgūnų varteliai su medinėm rankenom. Vartai veda į kiemą, kurio dešinėj pusėj trys klojimai, sustatyti kvadratu. Pirmasis klojimas atsuktas galu į kiemą ir yra 27 sieksnių ilgio (apie 54 m) bei 8 sieksnių pločio. Antrasis klojimas yra dengtas šiaudais; kraigai iš storlenčių. Abiejuose galuose yra durelės ant bėgūnų. Frontone – stikliniai langai. Pastato ilgis – 94 sieksniai, plotis – 30 sieksnių. Du aruodai yra už klojimų. Ponios atvykimo vartai, skirti taip pat ir laidotuvėms, dvigubi. Per kūdrą nutiestas tiltelis. Kiti vartai išeina į Nartelio kaimo pusę. Dvare esanti ledainė dalinama į tris dalis. Rūmai dengti skiedrom, kraigai iš storlenčių. Iš galų yra po pora dvigubų langų. Aplink rūmus – medinė dažyta statinių tvora. Rūmuose yra salė, vieno altoriaus koplytėlė (antrajame aukšte), šešios rūbinės, ekonomo rezidencija, teismo kambarys, vietininko patalpa, virtuvė ir daug kitokios paskirties kambarių”. Rūmams apšildyti įrengė baltų koklių krosnis arba židinius. Visi langai, jų apvadai ir durys buvo nudažytos geltonai. Dar komplekse būta bravoro, grūdų magazino, vežiminės, plytinės, kepyklos, keli namai svečiams apnakvydinti, vandens ir vėjo malūnų, kapinių. Beje, vandens malūnui įrengti patvenkė Garnupio upelį. Patys Butleriai gyveno kituose dvaruose ir čia apsilankydavo tik epizodiškai. Tai patvirtina ir tik vienintelio miegamojo buvimas pagrindiniuose rūmuose.

       Suirutės metais Sapiegos Kvietiškyje nesirodė. Beje, dvare dažniau ne lankydavosi ne šeimininkas, o jo žmona Ona Cetner – Sapiegienė (1750 – 1814). Prūsai, 1796m. Kvietiškio dvaro vietoje įkūrė ekonomiją, kuri reiškė dvaro galių netekimą ir įtraukimą į miesto ūkinį gyvenimą. Dvaro valdytoju paskyrė Bogumilą Mikuličių; miestiečius netgi ėmė varyti į lažą. Kadangi miesto savarankiškumo nepripažino nei dvaras, nei naujoji valdžia, tai susiformavo painūs priklausomybės santykiai. 1807 m. Napoleono dekretu dvaras buvo grąžintas ankstesniems savininkams Sapiegoms.  Kadangi pagarbaus amžiaus Juzefo Sapiegos našlei Teofilei Sapiegienei (1742 – 1816) valdyti buvo nelengva, tai kitais metais Varšuvos kunigaikštystės kunigaikštis Fridrikas Augustas patvirtino, kad Kvietiškio dvaras atitenka Sapiegų vyriausiajam sūnui Aleksandrui. Pastarasis, būdamas tik 39 metų amžiaus, mirė 1812 metais. 

     Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad 1807 m. Kvietiškyje apsistojo Napoleono armijos maršalas M. Nėjus (Michel Ney). Jei taip iš tikrųjų ir buvo, tai maršalas dvare viešėjo labai trumpai – tais metais jis dalyvavo toli nuo Lietuvos vykusiuose mūšiuose, o Marijampolėje galėjo lankytis tik birželio – liepos mėnesiais. Manoma, kad nuo to meto dvare buvo nutraukti baudžiaviniai santykiai – 1807 m. imperatorius patvirtino Varšuvos kunigaikštystės konstituciją ir panaikino baudžiavą.

       Pietvakariniuose Kvietiškio  laukuose 1831 m. įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos sukilėlių, vadovaujamų A. Pušetos ir K.Šono bei caro kariuomenės. Daugiau kaip 50 žuvusių sukilėlių buvo palaidoti Liepų sode, o besikuriančiam kaimui prigijo Liepynų vardas. Aptiktas tik vienas šaltinis, kuriame minima, kad XIX a. viduryje Kvietiškio dvaras priklausė Aleksandro našlei, Onai Zamoiskytei Sapiegienei (1777 – 1859). Ji turėjo tik vieną sūnų Leoną Sapiegą (1802 – 1878), kuriam nebuvo lemta tapti dvaro savininku. 1857 m. caro valdžia atėmė iš šios giminės Prienų seniūniją ir perdavė ją valstybės iždui.

       Po 1863 m. sukilimo caras jį padovanojo iš Livonijos vokiečių dvarininkų kilusiam grafui Fiodorui Rembertui fon Bergui (1793 – 1874), kuris būdamas vietininku Varšuvoje, negalėjo tvarkytis ir Kvietiškyje.  Jis liūdnai pasižymėjo abiejuose sukilimuose (1830-1831 ir 1864). Per paskutinį sukilimą sugriovė Zamoiskio rūmus ir sunaikino jame buvusi F.Šopeno fortepijoną. Grafas Kvietiškio dvarą išnuomavo Didvyžių dvaro savininkui Leonui Geištorui (1848 – 1904), rezidavusiam tai Didvyžiuose, tai Marijampolės „lopšyje“. Nors 1866 m. F.Rembertas fon Bergas atsisakė vietininko pareigų, bet dvarus pasiliko.

      1884 m. Kvietiškyje gimė kitas būsimasis Didvyžių dvarininkas Vladislovas Geištoras, Leono sūnėnas. Šie dvarininkai Kvietiškį valdyti paskyrė administratorių Juozą Pavalkį, kurio šeimoje (tiesa, Šikšnių dvare, prie Kybartų) 1865 m. gimė Joana, prezidento Kazio Griniaus žmona. Administratorių  samdiniai pravardžiavo „žonca“. Pastarajam draudžiamus lietuviškus spaudos leidinius pristatydavo švietėjas Petras Kriaučiūnas. Epizodiškai 8 – ame dešimtmetyje dvare gyveno ir poetas P. Arminas – Trupinėlis. 1888 metais dvare gyveno 170 žmonių.

     1919 m. Kvietiškyje žemės ūkio mokyklą įsteigė agronomas Jonas Kriščiūnas, kuris Marijampolėje ir dvare gerais darbais sužibėjo dar prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. 1923 m. dvare gyveno 283 žmonės, tvarkę 9 ūkius. 1922 – 1923 metais šiaurės vakarinį dvarvietės krantą kirto geležinkelio liniją, o per Šešupę buvo nutiestas geležinkelio tiltas. 1924 m. Kvietiškį išparceliavo – didžiąją dalį (122 ha) žemių prijungė prie miesto. Parceliaciją įvykdė per dvejus metus.

       Į Kvietiškio dvarą būsimas mokslininkas Domas Aleksandravičiaus (1898 – 1958) atvyko 1926 m. ir čia įsteigė žemesniąją žemės ūkio mokyklą,  prie kurios vėliau atsirado mokomoji ferma, kontrolinė kiaulių penėjimo stotis (nuo 1931 m.). Jis vienas iš pirmųjų ėmė mokyti ūkininkus auginti cukrinius runkelius.

      Stovi keletas  senovinių gyvenamųjų namų, daug ūkinių statinių, iš kurių įdomiausi vištidė, sandėlis, buvusi aludė (smuklė). Daugelis pastatų mediniai, t.y. pradėti statyti dar XVIII a. I pusėje, bet rekonstruoti XIX a. II pusėje. Dvaro rūmus sovietmečiu perstatė ir „užkrovė“ antrąjį aukštą. Nustatyta, kad prie pat Šešupės stovinti aludė pastatyta 1884 m. Išlikę želdiniai, sodinti XIX amžiuje.