Užnemunės dvarų turtų pėdsakais

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

         Niekada nebuvau dvarininku. Ir jau nebūsiu. Vis tik mane neapleidžia keista „liga“ – domėtis skersvėjais iškeliavusiais Lietuvos dvarų turtais. Nuo šios „ligos“ išgelbėti gali tik ... antikvarinis grabas.

         Nekalbėsiu apie klajones po visos Lietuvos dvarus. Pasitenkinsiu tik Užnemune. Net ir čia mane traukė ne patys garsiausi ir dažniausiai literatūroje minimi baudžiavą menantys statiniai. Dažnai tenkinuosi tik dilgėlynais, šabakštynais, pamatų akmenimis ir šiukšlių priverstais rūsiais. Tiesa, kartais pabuvau ir inteligentu – kuičiausi archyvuose, bibliotekose, asmeniniuose albumuose ir liudininkų prisiminimuose.

         Daugiausia vilties turiu surasti ir grąžinti į gyvenimą rūmuose stovėjusius baldus. Tai ne aukso gaminiai ar žvakidės, kuriuos buvo galima po skvernu ištempti. Neretai sunkaus baldo nepakeldavo ir keli „lietuviški“ vyrai. Kartais jiems „pagelbėdavo“ kirvis ar pjūklas. Tačiau kai kas išliko. Keletą tokių šiek tiek detektyvinių paieškos epizodų ir noriu paminėti.

          Kai pirmąkart lankiausi Aštriosios Kirsnos dvare net neįtariau, kad pora kilometrų į šiaurę, Lietuvos-Lenkijos pasienyje „slepiasi“ pats mistiškiausias (mano subjektyvi nuomonė) Užnemunės dvaras – Bulakavas  ( dar Bulhakowsk, Bulokiškės, Bulotiškės). Apie dvarą sužinojau Kaune, kai tai išgirdau iš žmonių, turinčių Bulhakų pavardę. Pasirodo, jie mano, kad vietovei prigijo šios giminės vardas. Į paieškas vykau su draugu – prigąsdino kalbos apie šių dienų ir ano pasaulio vaiduoklius. Deja, nesutikau nė vieno šlitinėjančio šešėlinio žmogelio. Caro laikų žemėlapis neleido ilgai klaidžioti po Trakiškės miško vakarines palaukes, nors gamta visaip priešinosi: saulėtą sausio pabaigos dieną staiga ėmė snigti ir pilkai žali laukai akimirksniu pabalo. Tuomet iš snieguruojančių miglų ėmė „plaukti“ moters siluetas – jis net „labas“ atsakė. Pasirodo, kad statinius atsiėmę savininkai (lietuviai, gyvenantys Floridoje), leido viename name gyventi moteriai, kuri ir prižiūri kitus statinius. Monumentaliuose pagrindiniuose rūmuose, kurių didybei nepakentė net sovietmečio „lipdiniai“, vaikčioti nebuvo labai jauku. O ir mūsų „gidė“ turėjo raktus tik nuo didžiausios salės, sovietmečiu buvusios kino sale. Nors ir labai girgždėjo aukštai iškeltos grindys ir grasino bet kada „prasižioti“, bandžiau spėlioti, kur galėjo stovėti apvalus keturiomis „žvėriškomis“ kojomis stalas, kurį pavyko įsigyti pas dvarininkų giminaičius. Juo atsikratė, nes 1944 m rusų ar vokiečių kareiviai, lošdami kortomis, sudaužė marmurinį stalviršį, o kitus nelabai įdomius baldus sakė saugos iki „blogesnės“ dienos. Pagrindiniuose rūmuose ir šiandien pilna baldų, bet jie gaminti jau ... XXI amžiuje: inventorius reikalingas kažkokioms specializuotoms vaikų stovykloms rengti. Išeidamas iš dvarvietės, atsirėmiau į aptrupėjusiu tinku rymančias kolonas ir vos nenugriuvau į kažkelintą amžių, nes statinių prižiūrėtoja mane laiku atitraukė nuo dabarties.

             Netoli esančius Aštriosios Kirsnos ir Rudaminos dvarus surasti nėra sunku. Daug sunkiau buvo atsekti iš šių dvarų, valdytų skirtingų savininkų, tarpukariu iškeliavusių daiktų klystkelius. Pasirodo ir vienas, ir kitas dvarininkai (agronomas Kriaučiūnas ir karininkas  Matulionis) mėgo lošti kortomis, tai baldai iš vieno dvaro į kitą keliavo ne vieną kartą (abiejuose rūmuose buvo nenaudojamų patalpų, kurioje riogsojo „mediniai stebuklai“). Kartą vežėjas vėlai vakare išvežė kažkokias rūbų kabyklas, o jau paryčiais vėl parsivežė į Rudaminą ... 1927 m. Aštriojoje Kirsnoje ėmė veikti pavyzdinė žemesnioji žemės ūkio mokykla. Kadangi šią mokyklą greitai nukonkuravo panaši Kvietiškio (Marijampolės) mokymo įstaiga, tai į pastarąją ir iškeliavo nemažai baldų, mokymo priemonių ir kt. Sovietmečiu šiais baldai naudojosi Marijampolės žemės ūkio technikumo darbuotojai. Iš aptiktų baldų didžiausią įspūdį paliko nedidukė knygų, smulkmeniškai išraižyta knygų spinta. Per tas pačias paieškas Kvietiškio dvare (dabar Marijampolės miesto teritorija) pavyko aptikti dar XVIII a. menančią vitrininę uosio spintą, kuri iki kokių 1980 m. stovėjo mokyklos valgykloje – kukliame balde buvo laikomos bandelės ... Pastaraisiais metais spinta iškeliavo į Trakų kraštą. Naujasis Rudaminos dvaro savininkas kruopščiai kaupia savo ir aplinkinių dvarų baldus. Apie buvusią Aštriosios Kirsnos dvaro prabangą byloja ir XIX a. viduryje atliktas inventoriaus aprašymas, iš kurio matyti, kad vyravo raudonmedžio ir ąžuolo baldai. Vykstant mūsų maršrutu verta užsukti į Būdviečio ir Mockavos dvarus.

               Beveik nėra žinių apie Reketijos dvarą (paveldosaugininkai apie tai irgi nutyli), kurio pėdsakus galima rasti kelio Kalvarija – Liubavas vidurkelyje. Ant aukšto kalno pūpso plytinio-akmeninio ūkinio nemažo pastato liekanos. Einant link ežero reikia neįkristi į įspūdingą dviejų salių rūsį, stovėjusį po pagrindiniais rūmais. Yra terasos fragmentų. Sulenkėjęs dvarininkas 1940 m. spruko į Lenkiją (karo metais dar buvo grįžęs ir apie jo likimą kalbama įvairiai). Visas pakeliamas dvaro turtas pokariu iškeliavo į netoli įkurtą pasieniečių užkardą. Vėliau baldus pasisavino nuolat migruojantys karininkai. Kai ką iš jų nugraibė ir vietiniai gyventojai. Deja, liko tik sovietmečiu darytos nuotraukos. Vienas ūkininkas baigia atkurti bričką, ilgokai slėptą ... kluono pastogėje. Keliautojai tikrai nenusivils pabuvodami šioje dvarvietėje: ir neaprėpiama „lietuviškos Šveicarijos“ panorama, ir poilsiui viliojanti ežero pakrantė.

            Sunkiausia buvo aptikti Zigmantavo dvarvietę (Kalvarijos seniūnija), neįtrauktą į jokių saugotinų paminklų sąrašus. Su gerai žinomu verslininku, dvarų „medžiotoju“, leidomės į kelionę, turėdami tik XIX  a. pradžios žemėlapio kopiją.  Jei ne brangus ir galingas džipas, tai mūsų kelionė būtų pasibaigusi gūdžiose džiunglėse (reikia iš Brazavo gyvenvietės važiuoti 3 km vakarų link, į Aguonio geomorfologinio draustinio gilumą). Už žmogų aukštesnes dilgėles braidėme gerą valandą ir aptikome trijų pastatų liekanas. Yra ir rūsių, į kuriuos nesunku įkristi. Romantikos buvo nedaug ... Žinojome, kad Zigmantavo dvaro baldai iškeliavo į Brazavo mokyklos muziejų. Deja, net seniausi pedagogai tų laikų neprisiminė. O taip norėjosi pasėdėti ant tų ilgųjų dvaro suolų. Gal ir gerai, kad jų neaptikome, nes iš keleto suolų apie 1960 m. buvo montuojamas pagrindas karstui per šermenis laikyti ...

             Du kilometrai į rytus nuo Aistiškių gyvenvietės, už nedidelio vandens tvenkinio, medžių, krūmų ir piktžolių karalijoje slepiasi Aleksandravo dvarvietė (Kalvarijos savivaldybė, Akmenynų seniūnija). Į dvarvietę geriausia vykti keliu Kalvarija – Vištytis. Tiesa, senovėje šias gyvenvietes jungė kitas kelias (daug jo fragmentų yra išlikę). Dvarvietėje gyvenantis žmogus mielai pavedžiojo po milžinišką teritoriją, kurioje kyšojo statinių pamatai, rūsiai, stulpai. Didžiausią ir džiugiausią įspūdį paliko parko alėja. Apžiūrėjau ir kapinaičių liekanas. Šeimininkas teigė, kad buvau pirmasis šių objektų lankytojas ... Artimiausias kaimynas dar ilgokai saugojo ant grindų statomą aukštą, inkrustacijomis margintą peleninę, keletą vardinių lėkščių. Deja, juos vienąkart pavogė viešai neminimos tautybės žmonės. Didesni daiktai (žemės ūkio padargai, baldai, derlius) XX a. pradžioje buvo išgabentu siauruoju dvaro geležinkeliu, o toliau vieškeliu į dabartinę Lenkijos teritoriją ir atsidūrė viename Varšuvos muziejuje. Beje, aš neradau Lietuvoje kito geležinkelio, kuris jungtų du dvarus – sankasos pėdsakai neblogai matyti. 

       Keliautojui patiks ir raudonplytis, neoklasicizmo stiliaus Vinkšnupių dvaras, esantis prie Kalvarijos – Vilkaviškio kelio (Vilkaviškio savivaldybė, Bartninkų seniūnija), garsėjęs tuo, kad daugelų baldų pagamino pagrindiniai miestelio gyventojai – totoriai. Šiuo aspektu baldų stilistika smarkiai skyrėsi nuo kitų Užnemunės dvarų baldų: raižyboje vyravo arabeskos ir akanto elementai, o koloristikoje – mėlynos bei baltos spalvos. Dabar galima pamatyti tik krosnies koklių liekanas (krosnį „privatizavo“ jau po 1990 metų). Vienas toks potencialus veikėjas gyrėsi, kad galįs parduoti dvaro spintą, bet pas jį kažkodėl atvykti reikia vidurnaktį. Pasiūlymu nesusigundžiau. Labiau tikėtina, kad vidudienį, pas kitą žmogų įsigyta kėdė, senovėje „matė“ dvarininkų užpakalius. Įstrigo ir dar viena komiška istorija. XX a. I pusėje buvo susiaurinti laiptai vedantys iš pirmojo aukšto į antrąjį ir palėpes. Dvaro šeimininkai po žemės reformos sugalvojo atsikratyti nereikalingais baldais ir kitais rakandais, bet jie įstrigdavo laiptuose. Pokario metais tie turtai buvo išnešti per langus, balkoną. Net stogą praardė. Kai ką išsitampė dalimis. Vienas gretimos gyvenvietės žmogelis pademonstravo kaip senovines durų spintas galima pritaikyti Brežnevo laikų drožlių plokščių spintoms. Visa neįrengto antrojo aukšto patalpa priminė „kreivų“ spintų pasaulį. Nepanorau pamatyti, kaip iš komodos padarė dėžę triušiams auginti. Šiuos dvaro rūmus, ūkinį pastatą verta pamatyti; siūlau atkreipti dėmesį į kaltines balkonų tvoreles, milžiniškos apimties kaminą, koklius. O totorius mena tik apleistos kapinaitės. Entuziastai galėtų paieškoti kažkur užkastos ... auksinės siuvimo mašinos – tai populiariausia vietos gyventojų pasakojama istorija.

               Beje, vykstant į šį dvarą teks pravažiuoti dar keleto dvarų (man patraukliausias – Rasių; Bartninkų seniūnija) aprašytų ir netoliese gimusio daktaro Jono Basanavičiaus prisiminimuose, pastatus ar jų liekanas. Netoli ir Bartninkų dvaras, įspraustas tarp kitų miestelio statinių ir neišsiskiriantis didingumu. Išliko tik amerikoniškas dvaro pianinas, kuris dabar laukia remonto darbų pabaigos viename iš čia paminėtų dvarų.  Mistiškiausias tų apylinkių dvaras – Vaišvilų (Pajevonio seniūnija) – stovi ant aukštos kalvos. Kažkada čia buvo baltų šventovė. Su mumis vykęs parapsichologas pademonstravo jautrų virgulės „šokį“ ir teigė, kad šiame dvare tvyro labai palanki aura. Pastarasis dvaras taip pat nepatenka į jokius paminklinių objektų sąrašus, nors savo didybe lenkia ne vieną čia paminėtą. Dvaro baldų likimu nesidomėjau, nes savininkai, atrodo, tarpukariu, grįžę iš Amerikos, interjerą išpuošė Užatlantės produktais. Įdomu, kur iškeliavo jų išmesti senesni baldai. Karalkrėslio dvaro (Gražiškių seniūnija) pavadinimas byloja, kad dvare galėjo stovėti neeilinis krėslas. Deja, seniai nėra ne tik dvaro rūmų, bet ir ...

          Vilkaviškio dvarą, kurio pirmajam paminėjimui šįmet balandžio mėnesį sukanka 330 metų,  labiausiai išgarsino Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, 1812 m. birželio mėnesį praleidęs keletą dienų. Noriu akcentuoti, kad medinio pastato, kuriame šis garsenybė gyveno, jau seniai nėra – jo nebuvo ir XIX a. 6 –ame dešimtmetyje. „Gaila, bet neliko ir jo piešinio” – apgailestavo lenkų keliautojas A. Polujanskis. Todėl klaidinančiai skamba masiškai tiražuojami tvirtinimai, kad dabar stovinčiuose rūmuose gyveno Napoleonas.  

Sureikšmintas ir dar vienas epizodas – imperatorius niekada nesėdėjo už iš girnos akmens padaryto „stalo“. Ant jo štabo viršininkas Louis Alexandre Berthier klojo žemėlapius ...  ir niekas nemėgino prisėsti. Atgavus lietuvišką spaudą buvo išleistas atvirukas su šimtametės liepos ir stalo-girnos atvaizdu. Paskutinė nuotrauka, įamžinusi šį paminklą, daryta 1934 m. Nežinoma, kada akmuo dingo iš šios vietos, bet pavyko jį (tiesa, jau skilusį pusiau) aptikti viename sode. Manoma, kad minėto atviruko paplitimas paskatino Sūduvos krašte girnų akmenis naudoti ne pagal paskirtį... Imperatoriui buvo skirtas metalinis stalelis, aptrauktas žalios spalvos audiniu. Šis baldas XIX a. viduryje stovėjo pas Rutkiškių dvaro (į šiaurės vakarus nuo Alvito) savininką Galerą. Beje, prie šio stalo gimė ir daugiau reikšmingų sumanymų. 1860 m. rugpjūčio 13 d. Rutkiškių dvare,  susirinko sukilimo ruošimo komitetas, kuris tuo metu sprendė finansinius pasiruošimo klausimus.

Tarpukariu Vilkaviškio miesto dvarą įsigijo kunigas P. Karalius ir didžiąją dalį patalpų užleido (ar pardavė ?) Vilkaviškio vyskupijai. Vyravo kuklūs ąžuoliniai baldai, gaminti Marijampolės marijonų vienuolyne. Vyskupo A. Karoso giminaičiai paskambino man tuomet, kai ką tik ... supjaustė į fisharmoniją panašų muzikos instrumentą. Gaila, kad taip pasielgė inteligentiška muzikų šeima. Prisiminimui paėmiau du kojų bronzinius ratelius. Kitus dvaro ir vyskupijos baldus 1940 m. buvo nurodyta išgabenti į klebonijas – rugpjūčio viduryje dvaras stovėjo tuščias. Nemažai tokių baldų iškeliavo į Šunskų miestelį – aptikau tik tuos, kurie netilpo klebonijoje ir buvo priglausti gretimame kažkokio tarpukario užsieniečio name. Tai buvo ąžuoliniai eklektikos stiliaus krėslai ir kredensai, gaminti XIX a. pabaigoje Sankt Peterburge. Paaiškėjo, kad baldus įsigijo carinės Rusijos generolas, Vilkaviškio dvarą valdęs spaudos draudimo metais.

              Apie gražiausią Užnemunės dvarą – Paežerius – prirašyta daug. Paskutiniaisiais tarpukario metais dvarą įsigijo milijonieriai broliai Vailokaičiai. Daug baldu jie atsivežė iš Linksmadvario (Kaunas, Aleksoto rajonas). Smulkūs daiktai (yra duomenų apie paveikslų išvežimą į Rusiją) buvo išgrobstyti raudonarmiečių ir nacių okupacijos metais.  Čia savo poilsio rezidenciją įkūręs Lietuvos generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas, baldus atsigabeno iš Rytprūsių. Pokario metais turtų likučiais disponavo rūmuose šeimininkavę melioratoriai ir vietiniai gyventojai. Man pavyko įsigyti nemažai Vailokaičių baldų, dokumentų, nuotraukų. Dar daugiau jų liko pas vietos gyventojus. Pasitenkinau tik jų užfiksavimu nuotraukose. Kai kurie daiktai domino Signatarų rūmus, bet viskas ir baigėsi valdišku domėjimusi. Kitoje Paežerių ežero pusėje, du kilometrai nuo kranto, yra neįspūdingas vieno aukšto Simanėliškų dvaras (į jį važiuoti reikia iš Vilkaviškio miesto šiaurinės dalies).

           Kitas Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas 1937 m. iš grafienės Gavronskienės nusipirko Alvito dvarą, atstatytą po 1914 m. gaisro. Prie ežero išlikęs tik pirmasis rūmų aukštas ir centrinė antrojo aukšto dalis. Didesnį įspūdį palieka buvusi spirito varykla, sandėlis ir malūnas. Kai 1940 m. vasarą šeimininkai iš Rytų D. Malinauską išmetė lauk, žmonės spėjo baldus pernešti į malūną, o vėliau ir išsidalino (taip buvo liepęs ir pats signataras). Metai po metų ir atsekiau ne vieno tokio baldo-klajūno buvimo vietą. Deja, kai kurių kainos dešimteriopai viršijo antikvarines. O buvusia spirito varykla-malūnu ir dabar grožisi važiuojantieji į Kaliningrado sritį.

         Ties Virbalio bažnyčia sukame dešinėn ir miestelio pakraštyje (Raudondvario gatvėje) aptiksime Puniškos dvaro sodybą. Deja, nesuprasi, ar komplekso statiniai yra griaunami, ar remontuojami. Gerokai į rytus nuo dvaro – jo naujieji statiniai, žavintys sodininko bokšteliu, statytu, atrodo, tarpukariu. Kirtus geležinkelio liniją, Šiaudiniškiuose pasukame dešinėn į medžių masyvą. Kelio pabaigoje – dvaro rūmai ir ūkinis pastatas, į kuriuos patekau liepteliu. Tik Luaros pilių sugadintam lietuviui galėtų nepalikti teigiamo įspūdžio šis klasicizmo stiliaus statinys. Vien milžiniško dydžio verandos vitražo nuotrauką verta dėti į turistams skirtas knygas. Ir visai nesvarbu, kad daug tos verandos buvo pastatyta ar perstatyta pokario metais, kad rūmai labai apleisti (restauracijos darbai vėl atgijo). Manau, kad ne tik dvarvietė, bet ir rūmų vidus yra nusipelnęs kinematografininkų dėmesio. Tą patvirtina ir mano „nušauti“ dvaro baldai, priklausantys eklektikos stiliui. Ūkinis pastatas datuotas įrašu.  

         Kybartų miesto pabaigoje sukame link Kudirkos Naumiesčio. Maždaug už keturių kilometrų kairėje esantis kelias atvestų į Gudkaimio dvarvietę, kuri sudomintų tik dvarų lankymo statistikos mėgėjus. Tiesa, jei iš pagrindinio kelio pasuktumėte dešinėn, tai patektumėte į jau aprašytą Šiaudiniškių dvarą. Dešinėje kelio pusėje aptikau rodyklę ir pasukau į Vilkupių dvarą. Jame varganai gyvena keletas šeimų, bet yra nemažai ir tik vėjų lankomų patalpų. Avarinės būklės laiptais nedrįsau lipti į antrąjį aukštą ir virš jo esančias palėpes. Rūmai tikrai yra įdomūs ne tik architektūriniu požiūriu. Ant vieno mūrinio pastato sienos radau 1838 metų datą. Labai dvarvietę pagyvintų ir tvenkinys – jį tereikėtų išvalyti. Išlikęs kaštonų, liepų (daugelis medžių sodinti jau sovietmečiu) parkas pamažu tampa girtuoklių „žydėjimo“ miškeliu.

         Su vietinių gyventojų pagalba pavyko aptikti ir kažkada įspūdingai atrodžiusį dvaro savininko Lengvino muziejų, pasislėpusį pamiškėje. Deja, iki šios Paražnių dvarvietės privažiuoti neįmanoma. Ties 1837 metais datuotu obelisku patraukiau kairėn ir ėjau apie 300 metrų. Sovietmečiu šis objektas buvo saugomas valstybės. Ir dabar galima įžiūrėti mūrinės keturkampės tvorelės ir dviejų bokštelių liekanas. Buvo gera oras. Prisėdau, bet legendose neigiamai minimas Lengvino vaiduoklis taip ir nepanorėjo prie manęs prijoti. Matyt, kad mane globojo mauzoliejaus pakraščiuose valstiečių pastatyti keturi mediniai kryžiai (neišliko). Teko keliauti toliau, nes vienas kaimo kolekcionierius gyrėsi, kad turįs daugelio aplinkinių dvarų baldų. Gaila, kad jų parodymo datą vis nukeldavo į neaiškią ateitį. Iš pasakojimo supratau, kad Lengvinai ir Šūklių dvaro savininkai mėgo gremėzdiškus ąžuolo bufetus, kuriuos buvo galima pervežti tik specialiais vežimais. Dar neatsisakau planų kada nors pas tą kolekcionierių apsilankyti.

           Nuo Paražnių, einant per laukus rytų kryptimi gerą kilometrą, galima pasiekti ir garsųjį Šūklių dvarą. Vis tik sėdau į automobilį ir važiavau į Kybartų – Kudirkos Naumiesčio kelią. Netoli Keturnaujienos aptikau Terespolės palivarką, taip pat neminimą literatūroje. Tik vėliau išsiaiškinau, kad jis nesietinas su Terespolio dvaru Kėdainių krašte. Kudirkos Naumiestyje pasukau dešinėn, t.y. Vilkaviškio link. Šio dvaro baldų neieškosiu, nes jie iki šiol nešė nelaimes. XIX a. viduryje mažametė dvarininkaitė įlindo į skrynią ir ją užvožė dangtis – pagalbos neprisišaukė. Dvarininkas Lengvinas lipo ... slėptis ant spintos ir ją užsivertė ant savęs. Galbūt, todėl visi trys jo sūnūs, kurių susilaukė pagarbiame amžiuje, tapo keistuoliais.  Na, žmonės šiek tiek kitaip juos įvardindavo.

        Kataučiznos palivarko liko nedaug: vienaaukščiai rūmai, keletas ūkinių pastatų. Prieš keliolika metų stovėję įspūdingi mūriniai ar akmeniniai vartai jau iškeliavo istorijon. I. Semaškaitės knygoje „Dvarai“ klaidingai tvirtinama, kad Kataučiznoje stovintis paminklas skirtas nukankintiems baudžiauninkams pagerbti. Tuo metu jau nebuvo jokių baudžiauninkų (Napoleonas baudžiavą panaikino XIX a. pradžioje), o stelą sumūrino 1863 m. sukilėliams atminti. Pats dvarininkas Juozas Zielinskis 1864 m. buvo ištremtas į Sibirą.  Įspūdingi dvaro vartų kuorai „išgaravo“ jau po 1990 metų (tvoros jau ir anksčiau nebuvo). Išlikęs vienaaukštis medinis gyvenamasis namas, bitininko namelis ir raudonų plytų karvidė (priešingoje kelio pusėje). Kadangi namas priklausė keletui šeimininkų (dabar gyvena viena šeima), tai jie pastato išorę susitvarkė pagal savo norus ir galimybes ir turistams paliko spalvų „margutį“. Už nefasadinės namo pusės – nemažas vandens telkinys. Į šiaurę nuo rūmų stovi du raudonplyčiai „mūrinukai“, dvarininkų Poplavskių pastatyti 1912 m. (pamatuose buvo pažymėta data).  Pokariu dvare veikusioje mokykloje buvo vertingas tapybos darbas „Žalgirio mūšis“ – paveikslo likimas nežinomas. 

         Kitas kelionės tikslas – Šūklių dvaras. Žaliosios gyvenvietėje reikia važiuoti į pietus (Virbalio kryptis). Pervažiavus keturis upelius (apie trijų kilometrų atstumas), sukau kairėn, po to – dešinėn ir patekau į Šūklių gyvenvietę. Joje paklaidžiojau pusvalandį ir ėjau klausinėti vietinių, kur esąs tas dvaras. Siauru tilteliu pervažiavau per Širvintą ir įriedėjau į Šūklių (kitaip dar Gustaičių) miškelį. Į dvarvietę vedė nė vienas kelelis, bet aš neturėjau ... nei tanko, nei traktoriaus. Kitaip prie dvaro neprivažiuosi. Teko raitotis džinsus ... Mišku virtusio parko tankmės aikštelėje – vaiduoklių namais vadinami dvaro rūmų „stagarai“. Nesuprantami garsai sklinda pro plyšius sienose, buvusių langų ir durų erdves. Tiek ir likę iš Gauronskių dvaro, pastatyto ant senosios pilies pamatų. Dvaras garsėjo ne tik architektūra, bet ir meno kūriniais bei baldais. Neabejoju, kad įspūdingai turėjo atrodyti knygų lentynos ir spintos, talpinusios 8000 knygų, tarp kurių būta ir retų manuskriptų, karališkų pergamentų, fotografijos albumų, nuotraukų, monetų ir medalių kolekcijų.  Valgomajame kabojo giminės herbai ir dešimtys Vakarų Europos dailininkų tapybos darbų, stiklinėse vitrinose spindėjo porceliano dirbiniai. Paminėtini istoriniai bataliniai portretai „Napoleono grįžimas iš Maskvos (autorius Jozef Brant), „Vestuvės Krokuvoje“ (Juliusz Kossak). Beveik visi stovėję baldai priskirtini Liudviko XV epochai. Pirmojo pasaulinio karo metais ant dvaro nukrito kelios bombos ir jį sudegino. Daugiau jis nebuvo atstatytas. Tik nedaugelį šedevrų pavyko išgelbėti. Kai ką dar iki rūmų subombardavimo Gauronskiai persivežė į Paežerių dvarą. Šį tą priglaudė samdiniai, iš kurių giminaičių įsigijau riestakojį salono stalą, rašomąjį stalą, sienos veidrodį, bretonų eklektikos indaują, keliolika kėdžių, pastatomą ir sieninį laikrodžius. Gerai, kad išliko XX a. pradžioje darytų nuotraukų – galiu tęsti paieškas. Kol kas pavyksta bendrauti tik rūmų vaiduokliu, kuris abu kartus ten apsilankius užgesino automobilio variklį... Nieko naujo neatskleidė ir neseniai tėvo gimtinėje apsilankę Gauronskiai.

         Šiauriniame Kudirkos Naumiesčio pakraštyje pasukau dešinėn ir pasiekiau Putinų dvarą,

prisiglaudusį prie dešiniojo Šešupės kranto ir Vinco Kudirkos miško. Pirmiausiai stabtelėjau ties mūrine koplytėle, primenančia kilmingas Lenkijos vietas.

Pagrindiniuose klasicistinio stiliaus rūmuose gyvena kelios šeimos. Viena gyventoja, įvertinusi mane kaip potencialų dvaro pirkėją (ji negalėjo patikėti, kad šiaip galima bastytis po dvarus), sutiko pavedžioti po savo valdas: kumetyną ir svirną. Pastarasis paliko gerą įspūdį – tokio storio sijų, sutvirtinančių akmeninį-mūrinį pastatą, niekur kitur Užnemunėje nemačiau. Šeimininkė sakė, kad prieš atstatant kažkurią bažnyčią (berods, Sintautų), svirne lankėsi projektuotojai ir kunigas. Jie kelias dienas studijavo senovės meistrų darbą.

        Prie Šakių-Kauno plento (apie 9 km nuo Šakių) prieina Zyplių dvarvietės parkas, neseniai netekęs 200 metų stovėjusio ąžuolo. Jau atrestauruoti keli ūkiniai pastatai, pradėtas ir pagrindinių rūmų remontas. Lukšių seniūnas savo darbo kabinete net turi keletą baldelių, kuriuos išsaugojo vietiniai gyventojai. Matyt, jiems atiteko ir daugiau Tiškevičių, Potockių ar kitų dvarininkų turto, nes nuo Pirmojo pasaulinio karo dvare keitėsi šeimininkai, o netrumpai užtrukdavo ir niekieno tarpuvaldžiai. Po karo čia glaudėsi ir Seinų seminaristai, vėliau – pienininkystės specialistai. 1940 metais rūmai jau buvo apytuščiai. Man pavyko Kudirkos Naumiestyje įsigyti keistai išlikusį dvarininkaitės Ostrovskajos juodo aksomo paltą, siūtą XIX a. pabaigoje ir papuoštą šermuonėlio kailiu. Vien medinės sagos ko vertos! Lieknos būta merginos! Kitą panašų rūbą ir rankines moteris pasiliko sau. Buvusio bitininko vaikaičiai išsaugojo rašomąjį stalą, į kurio stalviršį įsigėrė ... ne vienas korys medaus. Matyt, žmogeliui ne rašymas rūpėjo. O aš užrašiau savo padrikus prisiminimus, gaudant prabėgusius dvarų gyvenimus. Tai padariau sėdėdamas už paminėtuose statiniuose stovėjusio rašomojo stalo. 

antikvariniai baldai, senoviniai baldai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, senovines spintos, komodos, rasomieji stalai, spinteles, kedes, indaujos , bufetai, kreslai, antikvariniai laikrodziai, skrynios