Jugendas

  Pagal „Dvylika kėdžių

 

  Šis stilius aprėpia paskutiniuosius XIX a. metus – Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Tiesa, į frontą neišėję meistrai ar anksčiau iš karo grįžusieji šiuo stiliumi baldus kūrė iki maždaug 1920 m. Yra ir bendresnis pavadinimas – secesija, labiau taikytina Vidurio ir Pietų Europos valstybėms. Terminas „jugend“ (vokiškai – jaunystė) kildinamas iš 1896 m. Miunchene pradėto leisti to paties pavadinimo žurnalo. Prancūzijoje paplito art nouveau terminas.

   Pagrindinis stiliaus lozungas – „Grožis turi tarnauti praktikai“. Vadinasi, dekoro nebuvo visai atsisakyta, tačiau jis netapo svarbiausiu gaminio paklausos kriterijumi. Kadangi kiekvienoje valstybėje jugendas vystėsi gana savarankiškai, tai geriausia kalbėti apie atskiras baldininkų mokyklas. Net ir jugendo lydere buvusioje Vokietijoje galima išskirti keletą krypčių, plėtojamų skirtinguose regionuose ar jų centruose: Miunchene, Bad Naudheime, Hamburge, Berlyne, Magene. 

   Naujovių paieškos pasireiškė įvairiose srityse. Inžinieriams labai norėjosi pasipuikuoti naujomis medžiagomis ir jų konstrukciniais sujungimais. Kai kurie konstruktoriai teigė, kad „švarus“ baldas gali būti gražus ir be puošmenų. Baldų konstruktoriai jau naudoja ir nedidelius ar ištisinius lankstus; eklektikos amžiuje dureles varstydavo ant vyrių. Kartais furnitūra „paslepiama“; pvz. už rašomojo stalo durelių esančiuose stalčiuose. Daugeliu atvejų jugendo baldai turi autonomines kojas, bet kartais jos „išauga“ iš korpuso. Toks konstrukcinis sprendimas dažnai buvo taikomas spintelėse, lovose, veidrodžiuose. Baldų stalčiai“vaikščioja“ laisviau, nes prigalvoja įvairių gudrybių. Tačiau dekoro neatsisakoma: bufetuose „kybo“ vynuogių kekės, „liejasi“ gausybės ragas, „kabo“ įvairiausios girliandos. Jugendui būdingos banguojančios linijos, simetrija, dažnai pasikartojanti augalinių motyvų ornamentika.

     Neretai baldų kampai užapvalinami, papuošiami voliutomis; nevengiama tokius kampus padengti raižiniais ar drožiniais. Antrieji bufetų aukštai paprastai užima žymiai mažesnį tūrį, negu pirmieji. Kartais bufetus paaukština raižytos karūnos. Beje, šie elementai prigijo ir lovų galvūgaliuose, spintose, vitrininiuose balduose; net komodoms ar kredensams uždeda puošnias atkaltes, kartais prilaikomas kukliomis ( ne apvalių formų) kolonomis ir lentynėle. Bufetuose, vitrinose dedami giliai facetuoti stiklai ar veidrodžiai. Rašomųjų stalų durelių intarpai dengiami faneros ar medžio lukšto mozaikomis; tokio spalvų žaismo sankirtoje pritvirtinamas drožinys. Stambesniuose balduose ir rašomųjų stalų stalčiuose naudojamos medžio gofro sienelės (tai labai būdinga ir lietuviškiems baldams).

   Švedai serijiniu būdu leido „Appel“ (obuolio) stiliaus kuklius baldus, pasižyminčius nedideliais raižiniais, banguotais baldų „pilvais“, žemomis spintomis, neturinčiomis autonomiškų kojų. Nedaug stilistika skyrėsi ir danų baldai.  

    Jeigu pirmieji jugendo baldai stiebėsi į viršų ( eklektikos įtaka), tai vėliau jie žemėjo ir „augo“ į plotį. Tokius plačius baldus buvo nesunku eksploatuoti („veiksmas“ vyko ne aukščiau žmogaus galvos), bet jie atimdavo daug kambario erdvės; „atidengtas“ sienų palubes reikėjo paslėpti paveikslais, nuotraukomis.. Beveik nenaudojamos primityviai tekintos kojos: tekiniai frezuojami, raižomi. Kėdžių kojos „grįžta“ kelis šimtmečius atgal – vyrauja masyvios raitytos prancūzų „Liudvikų“ kojos. Jei kėdė turėdavo masyvesnę atkaltę, tai joje išraižydavo kuklų ornamentą, mažesnes kėdes vizualiai paaukštindavo vertikaliais stipinėliais nugarose. Medžiaga ar oda kartais aptraukdavo ir nedidelius kėdžių nugarėlių plotus; paprastai tokiame balde puošybos jau pakakdavo ir raižinių vengdavo. 

  Žymiausiais stiliaus baldų kūrėjais laikytini belgas Henry van de Velde, vokietis Peteris Berensas,  prancūzai Eugène Gaillard, Edouard Colonna, Georges de Feure. Lietuvoje šiuos baldus gamino beveik visos kiek stambesnės įmonės. Mūsų meistrai net sukūrė savotišką „pilvotų“ bufetų mokyklą. Tiesa, reikia pripažinti, kad tokie baldai gimė Vokietijoje. Tie „pilvai“ turėjo parodyti, kad šeimininkas yra patenkintas gyvenimu. Kadangi tokie baldai buvo paklausųs, tai mūsų meistrai juos gamino beveik visą tarpukarį. Staliai turėjo specialius ornamentų štampus, kuriuos išdegindavo durų įsprūdose, o vėliau kontūrus paryškindavo skaptukais ir kitais įrankiais. Galbūt, todėl nemažai išlikusių spintų, spintelių, bufetų,  turi vienodus ornamentus. Labiausiai vertintini tie raižiniai, kuriuos meistras atliko be štampų pagalbos. Mus lenkė latvių meistrai, buvę liuteroniškos kultūros įtakoje, Jelgavoje, Rygoje bei kituose miestuose baldus gaminę serijiniu būdu. Šiaurės Lietuvos gyventojai „jugendą“ atsiveždavo iš Latvijos, o Užnemunės gyventojai neretai tenkinosi ir trofėjiniais ar kontrabandos keliu patekusiais Rytprūsių baldais.  

 

Antikvariniai baldai, senoviniai baldai, baldai, sendaikčiai, dvarai, senienos, interjero detales, antikvaras, antikvariatas, ANTIKVARINIAI BALDAI · Indaujos, vitrinos · Komodos · Spintos · Kėdės · Lovos · Rašomieji stalai · Sofos, foteliai · Stalai · Staliukai · INDAI, STIKLAS . Minkštų baldų k. o Sekreterai. o Laikrodžiai. o GalerijaSenovines indaujos. senoviniai laikrodžiai, antikvarinės spintos, senovinės spintos, antikvariniai rašomieji stalai, senoviniai rašomieji stalai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, antikvarinės spintelės, antikvarinės spintos, senovinės spintelės, antikvariniai laikrodžiai, antikvariniai stalai, antikvariniai šviestuvai, senoviniai šviestuvai, antikvarinės kėdės, senovines komodos, antikvarines komodos, antikvarinės lovos, senovinės lovos, antikvariniai senoviniai suolai, senoviniai veidrodžiai, antikvariniai laikrodžiai, rašomieji stalai, kedes, skrynios, kuparai, spintos, indaujos, bufetai, akcijos, baldai, svetaines baldai, naudoti baldai, deveti baldai, minksti baldai, kieti baldai, darbo kambario baldai, sietynai, kede, indauja, spintele, stalas, spinta, veidrodis, laikrodis antikvaras, seniena, sendaiktis, komoda suolas, sviestuvas,  antique furniture.