Eklektika

 

Pagal  "Dvylika kėdžių" 

 

      Eklektikos (arba istorizmo) stilius neiškart perėmė pozicijas iš bydermejerio, Vakarų Europoje išsikvėpusio apie 1850 metus. Įvairiose šalyse būta skirtingų ieškojimų ir nuklydimų, kurie taip ir nesusiformavo į visokius „neo“ stilius. Galbūt, didžiausią pėdsaką paliko neoklasicizmas, kuriam „užmetus“ daugiau dekoro užgimė ir eklektika. Ir nesvarbu, kad kai kurie tyrinėtojai eklektikos nelaiko atskiru meno stiliumi. Tai jau yra jų reikalas, bet nutylėti šios meno krypties, gyvavusios pusšimtį metų (maždaug 1850 – 1900), negalima.  

     Prancūzai mano, kad eklektikai pamatus padėjo neorokoko stilius. Pietiniai vokiečiai kalba apie postbydermejerį. Giliausią vagą to laikmečio baldininkystėje „užkabino“ Vienos meistras M. Thonet, XIX a. 5 dešimtmetyje sumanęs buko medį lankstyti „karštuose“ vamzdžiuose (dažniausiai į juos buvo pilamas verdantis vanduo) ir ėmęs gaminti net šiandien populiarias kėdės, krėslus bei suolus.  

   Prasidėjus trečiam amžiaus ketvirčiui Europoje dažnai vyksta įvairių gaminių parodos. Kiekviena valstybė vis labiau nori nustebinti kitus ir pasiūlyti tokius produktus, kurie tiktų ir kaimyninės valstybės pirkėjams. Eklektikos baldai, kurie „paėmė“ viską geriausio ir blogiausio iš ankstesnių stilių tam labiausiai tiko. Kartais projektuotojui net ir kurti nereikėjo – nukopijuodavo muziejuje Henriko II bufetą, „užmesdavo“ pora naujų puošmenų ir keliaudavo pas meistrą. Visų stilių išplakimas viename „mikseryje“ turėjo tenkinti ir turtuolių, ir vidutiniokų skonį. O ir išsivysčiusios technologijos leido be didesnio vargo detalę pagaminti per keliolika minučių – seniau tam meistras sugaišdavo visą dieną. Masinė gamyba kirto per kainas ir tokius baldus (kartais jau ir padėvėtus) galėjo įsigyti ir kukliai gyvenantis miesčionis ar ūkininkas.

 

     Didžiausias eklektikos baldų trūkumas, kad šie gaminiai pretendavo tik į puošnią formą, bet ne visuomet buvo pritaikomi buityje. Labai aukšti bufetai netilpdavo neaukštuose kambariuose – baldo savininkas numesdavo karūnėlę ar patrumpindavo kojas. Žemi stalų cokoliai neleisdavo patogiai atsisėsti – netilpdavo sėdinčiojo šlaunys. Tik tada meistrai suprato, kad XVII a. ar net keliais šimtais metų anksčiau gyveno žemesni žmonės ir juos tokie stalai tenkino. Tarnaitės pyko, kad buvo neįmanoma iškrapštyti dulkių iš smulkiausių raižinių detalių.

      Tačiau meistrai, gaminę eklektinius baldus, įsivaizdavo, kad jie gali sukurti geriau, negu gotikos ar renesanso meistrai. Ir jie buvo teisūs – tobulos staklės darė stebuklus. Jie manė, kad, gerai išstudijavus praeities meistrų patirtį ir smulkmeniškai apdorojus kiekvieną dekoro elementą, galima sukurti visiškai naują „švarų“ stilių, viešpataujantį virš visų žinomų stilių.

     Padidintas susidomėjimas atskiromis meninėmis detalėmis dažnai neleisdavo pajusti visos baldo konstrukcijos esmės ir net kai kurių techninių sprendimų. Nežiūrint į tai, kad meistrą domino tik gaminio išorė, šie baldai buvo pakankamai tvirti ir lengvai transportuojami: gamino iš plonų medžio masyvo lentų. Dažniausiai buvo „kepami“ vienodi baldų korpusai, kuriuos vėliau aprengdavo skirtingais „drabužiais“: drožiniais puoštais filingais, įsprūdomis, paprastomis ar net sudvejintomis kolonomis, karūnėlėmis, girliandomis, arkomis, sandrikais. Ir nors tie baldai atrodo labai panašūs, bet dviejų vienodų nerasime.

     Lydere reikėtų laikyti Prancūziją, kuri pirmoji startavo tokių baldų gamyboje, nes turėjo daug puikių XVI ir XVII a. baldų, kuriuos jau paveikė laikas. Žmonės norėjo išmesti „senuolius“, bet jų vietoje norėjo matyti labai panašius kitus baldus. Į pagalbą atėjo baldininkai. Jau 1851 m. Londono parodoje prancūzai demonstravo tokius baldus. Luaros ir Senos pakrančių gyventojai pamėgo uždaras erdves ir tik retais atvejais jų bufetų viršutinėse dalyse rasime įstiklintas dureles (dažniausiai spalvotomis mozaikomis ar neskaidriu stiklu).  Austrai per daug įsigilino į puošybą (baldus besaikiai puošė raižiniais, oda ir net ištapydavo didesnius paviršius), tai kitose šalyse jų baldai netapo paklausiais. Kuklūs anglų baldai tiko žemyninei Europai, bet dėl transportavimo išlaidų negalėjo labai paplisti.

  Vokiečių eklektikos „aukso amžius“ prasideda apie 1870 m., kai susikuria imperija. Užsieniečiai šiuos baldus vadina „Šiaurės atgimimo“, o vokiečiai – „Grunderzeit“ ir „Altdeutsch“ terminais. Vyravo masyvios spintos, bufetai. Pastarųjų viršutinė dalis būtinai turėjo keletą atvirų erdvių, nepaslėptų stiklais. Vokiškame dekore beveik nerasime nei mitologinių žvėrių figūrų, nei žmonių atvaizdų (išimčių būta). Tiesa, turtingesni biurgeriai paprašydavo, kad jų baldą puoštų monogramos ar net garsesnių giminės žmonių atvaizdai. Pasitenkinta augalinių ornamentų klijavimu ant medžio masyvo.. Mėgo vokiečiai ir masyvias kėdes aukštomis atkaltėmis. Tiesa, šios kėdės nebuvo labai patvarios, nes jos „sulipintos“ iš daugybės tekintų, frezuotų, drožinėtų detalių. Krėslų ar fotelių sėdynės, puoštos kutais ar išpjaustinėto medžio nuokaromis neretai siekdavo grindis. Kėdžių sėdynės dažniausiai aptraukdavo oda arba augalinės kilmės tinkleliu.

 

   Apie 1890 m. baldai „palengvėja“ – grįžtama prie neorokoko motyvų. Masinės gamybos įsivyravimas atneša iš blogybių; vietoj drožinėtų detalių kartais naudojami ir papier mache ruošiniai (iš pjuvenų, kartono, klijų, krakmolo ir kitų medžiagų). Bronzines detales pakeičia gipso lipdiniai, apipurkšti tokios spalvos skystąją „pudra“. Kėdžių pasaulyje įsivyrauja lengvai apdirbamas bukas ir išstumia ąžuolą bei riešutą. Ypač  paklausiais tampa austrų verslininko H. Makarto abejotinos kokybės baldai ir interjero detalės; pakylos, sosto krėslai, kolonos, molbertai, dirbtinės gėlės atrodė labai prabangiai ... Krėslų nugarėles užbaigiantys gotikiniai kryžiai neretai atbaidydavo pasauliečius. Tačiau šiuos baldus gerai pirkdavo, nes jie buvo ... gražūs. Tai ir buvo pagrindinis kriterijus įsigyti „žaisliukus“. Ir vis tik nereikia sumenkinti šio stiliaus: baldai pagaminti iš geros medienos, beveik nenaudotina fanera, todėl jų daug išliko iki mūsų dienų. Juos lengva transportuoti, nes kai kurie baldai išardomi. Prancūzai sugalvojo net puošnias „tarpines“, atskiriančias pirmąjį ir antrąjį bufetų aukštus (vokiškų baldų „tarpinės“ dažniausiai neišardomos).  

 

  Lietuvoje gaminti tokius baldus nebuvo tikslinga, nes tam trūko ir įrenginių, ir meistrų. Daug pigiau buvo atsigabenti spintas, stalus, indaujas, kėdės iš užsienio. Ypač buvo vertinami Gdansko  amatininkų bufetai, „gyvatukių“ kolonomis. Rusiška eklektika dėl tamsaus dekoro atrodė niūriai; tokius baldus turėjo žmonės, atsikraustę iš Rusijos.

 

  Vis tik Kaune ir Klaipėdoje tokius baldus darė pagal turtingų žmonių užsakymus. Naudojo vietinę medieną; net pasitenkindavo ir brandaus sodo medžiais. Eklektikos stiliaus lietuviški baldai išsiskiria monumentalumu: bufetai platesni ir gilesni, spintos irgi gerokai „riebesnės“ už vakarietiškas. Mažųjų eklektikos baldų (kėdžių, stalelių, žardinjerių, skrynių) mūsų krašte beveik negamino.  

 

Antikvariniai baldai, senoviniai baldai, baldai, sendaikčiai, dvarai, senienos, interjero detales, antikvaras, antikvariatas, ANTIKVARINIAI BALDAI · Indaujos, vitrinos · Komodos · Spintos · Kėdės · Lovos · Rašomieji stalai · Sofos, foteliai · Stalai · Staliukai · INDAI, STIKLAS . Minkštų baldų k. o Sekreterai. o Laikrodžiai. o GalerijaSenovines indaujos. senoviniai laikrodžiai, antikvarinės spintos, senovinės spintos, antikvariniai rašomieji stalai, senoviniai rašomieji stalai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, antikvarinės spintelės, antikvarinės spintos, senovinės spintelės, antikvariniai laikrodžiai, antikvariniai stalai, antikvariniai šviestuvai, senoviniai šviestuvai, antikvarinės kėdės, senovines komodos, antikvarines komodos, antikvarinės lovos, senovinės lovos, antikvariniai senoviniai suolai, senoviniai veidrodžiai, antikvariniai laikrodžiai, rašomieji stalai, kedes, skrynios, kuparai, spintos, indaujos, bufetai, akcijos, baldai, svetaines baldai, naudoti baldai, deveti baldai, minksti baldai, kieti baldai, darbo kambario baldai, sietynai, kede, indauja, spintele, stalas, spinta, veidrodis, laikrodis antikvaras, seniena, sendaiktis, komoda suolas, sviestuvas,  antique furniture.