Ampyras

 pagal  Erminą Taujenytę

 

  Ampyras – tai vėlyvojo klasicizmo (XIX a. pr.) Napoleono Bonaparto laikų stilius, kuriam būdingas puošnus dekoras ir valdžios simbolika. Nė viena valstybė nuo Senovės Romos laikų nebuvo pasiekusi tokios galybės, kokią Prancūzija užtikrino Napoleonas. Jis troško šlovės ne tik mūšių laukuose. Viskas, kas jį supo, turėjo šlovinti paties imperatoriaus asmenį ir jo milžiniškos valstybės galybę.

 

  Pagrindiniai ornamentikos motyvai buvo kariniai trofėjai ir kiti karo atributai. Iš jų išsiskiria erelių atvaizdai, kurie asocijuojasi su Romos galybe. Būtent ereliai, taip pat bitės (tradicinis darbštumo simbolis) ir monograma N (Napoleon) tampa to naujojo laiko simboliais.

 

  Ampyro stilius, kurio esmę išreiškia jau pats pavadinimas („empire“ – imperija) būtų reiškęs „Napoleono stilių“, jei nebūtų peržengęs žymiojo korsikiečio epochos ribų. Pagrindiniai stiliaus įkvėpimo šaltiniai – imperinės Romos menas. Ampyro kūriniai buvo paženklinti retorika ir pompastika. Istorinio žanro paveiksluose, taip pat paradiniuose portretuose ampyras prabyla ryškiais spalvų deriniais, pabrėžtinai teatralizuota kompozicija ir statika.

 

  Kartais meistrai net turėdavo prislopinti medžiagos grožį, kad pirmiausia išreikštų idėją. Ampyro meistrų credo galima nusakyti maždaug taip: „Beprasmiška ieškoti geresnių menų, interjero ir amatų formų, nei tos, kurias mums paliko senovės žmonės“.

 

  Pagrindinė ampyro laikų interjero linija susijusi su statiškos erdvės kūrimu. Simetrija ir pabrėžtinai monotoniškas ritmas akcentuojamas visur, o vienovės pojūtis pasiekiama nepaprasta ornamentinių motyvų – lipdinių, tapybos, baldų, audinių, bronzos ir sidabro dirbinių – darna. Ampyro meistrai labai pamėgo karinę tematiką (ginklai, panoplijos, laurų vainikai, fakelai, lankai, arkos, heraldiniai žvėrys). Puikiu dekoratyviniu akcentu tapo erelis, puošęs net ir nedidelio tūrio baldus.

 

Dominuoja „brangios“, svarios spalvos: aukso, purpuro, smaragdo, sodraus smėlio. Populiarūs raudonos, juodos ar žalios spalvos deriniai (tai sietina ir iširusios Korsikos valstybės vėliavos spalvomis), taip pat netikėta baltos ir aukso sankirta.

 

  XIX a. pradžioje pasikeitė baldininko vaidmuo: jis jau buvo ne tik atskirų baldo detalių, bet ir viso patalpos komplekso autorius. Salės apstatomos pagal griežtai apgalvotą schemą, kur kūrėjas jau iš anksto būna numatęs vietą kiekvienam daiktui. Tuo laikotarpiu prancūzų paradiniai baldai tampa išskirtiniai. Originalumu ir turtingumu jie užgožia tai, kas buvo sukurta ankstesniais laikotarpiais.

 

  Ampyro baldų stilistikoje naudojamas jau išbandytas meno priemonių arsenalas, bet baldai tampa sunkesni. Gatavi antikinių baldų pavyzdžiai kartais pasiskolinami nieko nekeičiant. Įvairiausios sfinksų, grifų, gulbių, erelių, liūtų figūros tampa savotiškomis postamentų, stalų, minkštasuolių ir krėslų atramomis. Madingos valties formos lovos. monolitinės kubo formos spintos, siauri servantai ir vitrinos, apskriti serviravimo stalai, taip pat dideli kilnojami veidrodžiai. Vyravo tiesių linijų baldai: masyvūs, iškilmingi, žvėrių letenų forma užsibaigiančiomis kojomis arba pritvirtinti prie cokolio. Ampyrui būdingi ir apvalūs stalai su kolonų, žmonių ar žvėrių pavidalo atramomis, ložės, imituojančios antikines klines, lovos su baldakimais, karo žygio taburetes primenančios kėdės.

 

  Mėgstamiausia medžiaga tebėra raudonmedis. Inkrustacijos beveik nelieka. Iki spindesio nupoliruotas baldų paviršius dekoruojamas bronzinėmis itin subtiliomis puošmenomis, rečiau – aukso raižiniais. Visi ampyrinių baldų tipai traktuoja tą pačią temą.

 

  1807 m. Prancūzijoje baldus gamino apie 10 tūkstančių darbininkų. Ko gero, jokiam kitam stiliui nereikėjo tiek bronzos. Būtent ampyro laikotarpiu paplito daiktai iš paauksuotos bronzos; jie tiesiog užplūdo gyvenamąsias ir paradines patalpas, puikiai derėdami su aukso lipdiniais ant lubų, saule spindinčiomis sienomis ir baldų dekoru.

 

  Gobeleno ir apmušalų gamyba, nauja taikomosios kūrybos šaka, ampyro laikotarpiu įgauna neregėtą užmojį: kukliuose XIX a. pradžios namuose darosi madinga klijuoti sienas popieriniais apmušalais. Napoleono imperijos dekoratyvinės detalės ir ornamentų motyvai buvo kone privalomi visuose diktatoriaus statytinių rūmuose. Tačiau sieti ampyrą tik su Napoleono imperijos poreikiais būtų netikslu, nes ampyras – tik klasicizmo evoliucijos tąsa, jo baigiamoji fazė. Su Napoleono žlugimu, ampyras niekur „neišgaravo“. Nors ir paradoksalu,  šis stilius gyvavo ir jį pakeitusiame bydermejerio stiliuje.  O pačiomis keisčiausiomis formomis atgydavo kaskart, kai Europos arenoje pasirodydavo diktatorius, svaičiojantis apie viešpatavimą pasaulyje ir bandantis priversti meną tarnauti jo ambicijoms.

 

  Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai.  Jo atmainos atėjo ne iš Vakarų Europos, o iš Rusijos; ypač Sankt Peterburgo miesto. Baldai buvo gaminami ne tik iš tauriųjų medžių, bet ir iš beržo, kurį dažniausiai nudažydavo juodai, o vėliau „aprengdavo“ ampyro atributais. Lietuviškojo ampyro baldai yra konstruktyvūs, lengvi, mobilūs, mažiau puošybiški ir kresnesnių formų nei užsienietiški. Jų siluetai tiesūs, kojelės kaneliūruotos, primenančios kolonas. Gaminti iš vietinės medienos: pušies, ąžuolo, klevo, uosio, eglės. Faneruoti vietine mediena, kartais įvežtiniu riešutmedžiu, raudonmedžiu, palisandru ar Karelijos beržu. Puošti intarsija, marketri, bronzinėmis ir auksintomis aplikacijomis. Skoningi antikiniai ornamentai pabrėžė baldo konstrukciją. Lietuviškos sofos (ypač populiarus XIX a. baldas) masyvesnės už europietiškas, dažnai aukštomis, ampyrui būdingomis, atkaltėmis ir porankiais; kartais atkaltės „pereidavo“ į sieną ir siekdavo lubas.

  Komodos buvo gana aukštokos ir labiau priminė medžio lukštu dengtas šifonjeres. Vilniaus paveikslų galerijoje stovi mokslininko, diplomato Jurgio Baltrušaičio svetainės ampyro stiliaus baldai, pargabenti iš jo namų Maskvoje. Šio puošnaus stiliaus baldus galima išvysti ir Kaune buvusioje laikinoje prezidentūroje; tarpukariu baldai stovėjo Ministrų Taryboje. Beje, šie baldai užfiksuoti ir įspūdingo dydžio P. Kalpoko paveiksle „Pirmasis ministrų kabinetas“.

 

  Lietuvoje ampyro stiliaus baldais garsėjo Chodkevičių ir Tiškevičių rūmai Vilniuje, Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, Pakruojo (dalis baldų išliko), Jašiūnų, Burbiškio, Astravo (kai kas išliko muziejuose), Paežerių dvarai. Lietuvoje šis stilius išsilaikė iki XIX a. vidurio.

 

antikvariniai baldai, senoviniai baldai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, senovines spintos, komodos, rasomieji stalai, spinteles, kedes, indaujos , bufetai, kreslai, antikvariniai laikrodziai, skrynios

 

Antikvariniai baldai, senoviniai baldai, baldai, sendaikčiai, dvarai, senienos, interjero detales, antikvaras, antikvariatas, ANTIKVARINIAI BALDAI · Indaujos, vitrinos · Komodos · Spintos · Kėdės · Lovos · Rašomieji stalai · Sofos, foteliai · Stalai · Staliukai · INDAI, STIKLAS . Minkštų baldų k. o Sekreterai. o Laikrodžiai. o GalerijaSenovines indaujos. senoviniai laikrodžiai, antikvarinės spintos, senovinės spintos, antikvariniai rašomieji stalai, senoviniai rašomieji stalai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, antikvarinės spintelės, antikvarinės spintos, senovinės spintelės, antikvariniai laikrodžiai, antikvariniai stalai, antikvariniai šviestuvai, senoviniai šviestuvai, antikvarinės kėdės, senovines komodos, antikvarines komodos, antikvarinės lovos, senovinės lovos, antikvariniai senoviniai suolai, senoviniai veidrodžiai, antikvariniai laikrodžiai, rašomieji stalai, kedes, skrynios, kuparai, spintos, indaujos, bufetai, akcijos, baldai, svetaines baldai, naudoti baldai, deveti baldai, minksti baldai, kieti baldai, darbo kambario baldai, sietynai, kede, indauja, spintele, stalas, spinta, veidrodis, laikrodis antikvaras, seniena, sendaiktis, komoda suolas, sviestuvas,  antique furniture.