pagal „Dvylika kėdžių“

  Bukaučiškių II dvaras

 

          Tarpukariu netoli būta dviejų dvarų tokiu pavadinimu: arčiau Alovės esantį dvarą ėmė vadinti Bukaučiškių I, o prie Daugų – Bukaučiškių II vardais. Į dvarvietę patekti yra sudėtinga; gps‘ai nepadės. Važiuojant iš Daugų Rimėnų link, reikia, kad šturmanas (vairuotojas čia bejėgis) kairėje pusėje pastebėtų Rimėnus. Rodyklė yra, bet ji, „partizaniškai“ paslėpta krūmų šakose, informuoja tik atvykstančius iš priešingos pusės, nuo kurios labai retai kas atvažiuoja. Dar už 200 m privažiuojame kryžkelę ir žvyruotu keliu sukame kairėn. Čia reikėtų „nusinulinti“ automobilio skaitiklius ir važiuoti 4500 metrų. Nors kelias ir neapaugęs miškais, bet kalvotas ir žalumoje skendintis reljefas, neleidžia gerai orientuotis. Man pasisekė neišsukti iš pagrindinio žvyrkelio, tačiau ir dabar nesuprantu, kuris iš tų kelių yra svarbesnis ir mato daugiau ratų. Galų gale, netekę vilties jį rasti, sustojome ir išlipome iš automobilio. Ir įvyko kažkas panašaus į stebuklą: nors Šv. Marija ir nepasireiškė, bet medžių vainikų viršūnėje, saulės spindulių paliestas, sužibėjo koplyčios kryžius. Nuvykus prie koplyčios ir buvusiame pagonių kalnelyje svajingai nusiteikus, nesuprasi, iš kur atsirado tokia ... vaiduokliška moterytė. Visada maniau, kad tokiose šventose vietose raganų nesutiksi. Čia irgi viskas baigėsi taikiai: moteris pradėjo pasakoti prisiminimus iš tarpukario laikotarpio. Geresnio gido būčiau iš už pinigus nepasisamdžiusi.

         Nuo klevų arba koplyčios kalnelio gerai matyti Didžiulio ežeras ir jo apylinkės. Moteris man gestais ir vaizdingais dzūkiškais pasakymais parodė teritoriją, kurioje reikia ieškoti dvarvietės liekanų. Nuo kalnelio iki dvarvietės – apie pustrečio šimto metrų. Tuomet dar nežinojau, kad į dvarvietės vietoje sovietmečiu pastatytą sodybą vis tik galima įvažiuoti vienu keleliu, bet gal gerai pasilegėmė, kad nerizikavome. Ežero pakrante pasiekiau viela aptvertą teritoriją. Už sulig galva suvešėjusių dilgėlių slepiasi vadinamoji Mirono siena. Teko iškeltomis rankomis, tarsi pasiduodant į vietovės nelaisvę, bristi link tvoros. Pralindau pro šiek tiek nuardytą apie 30 metrų ilgio akmenų sieną ir atsidūriau Bukaučiškių dvarvietės alėjoje, vedančioje žemyn link ežero. Tuomet pamėginau vaizduotėje „atkurti“ dvarą ir „perleidau“ pro save beveik niekur neaprašytą dvaro istoriją.    

        Manoma, kad dvaras įkurtas XV a. pabaigoje. Pirmaisiais Bukaučiškių dvarininkais minimi Klanickiai, jį valdę jau XVII amžiuje. „Kraičio“ keliu ūkis perėjo Karlavičiams. Galėjo tuo vyriškiu būti ir Subartonių seniūnas Antanas Karlavičius, čia gyvenęs jau XVIII a. pradžioje. Iš jo Bukaučiškes (lenkiškai vadintas Bykovščizna) paveldėjo sūnus Liudvikas Karlavičius (1748 – 1834). Tai galėjo įvykti 1819 metais, nes vienas dokumentas byloja apie nuosavybės teisių pasikeitimą tais metais. Tuomet dvaras turėjo 1360 dešimtinių ir susidėjo iš 8 dūmų (ūkių). Jam dar priklausė netoli Nedzingės dunksojęs miškelis, lenkiškai vadintas Szuseczakonia. 1865 metais dvare, dar vis priklausiusiame Karlavičiams, gyveno 28 žmonės; kaime jų būta 33.  

          Liudviko Karlavičiaus dvaro bendravininkiu tapo ir jo brolis Juozas, ėjęs Trakų pasienio teisėjo pareigas. Taip jau nutiko, kad Liudvikas neturėjo paveldėtojų, tai po jo mirties viskas atiteko 1828 metais mirusio brolio Juozo sūnui Bernardui, vedusiam Ievą Klečkauskaitę. Įdomu, kad yra išlikęs vienas seniausių dagerotipų, susijęs su Lietuvos dvarininkais – taip 1845 metais buvo įamžinta dar jauna dvarininkė Ieva Klečkauskaitė; šalia jos užfiksuota senyvo amžiaus neatpažinta moteris. Turėjo Karlavičiai dvi dukras. Viena iš jų Ksimena Karlavičiūtė ištekėjo už  Felikso Aleksandro Kozlovskio, su kurio pavarde siejama tolimesnė dvaro istorija. Ilgokai apylinkėse buvo šnekama, kad vienas iš Karlavičių savo dvarą pralošė savo buvusiam liokajui Kozlovskiui. Patikrinti šių pasakojimų dar niekam nepavyko. Įdomu, kad Felikso Aleksandro Kozlovskio tėvas Adomas buvo vedęs Elžbietą Klanickaitę, ankstesnių šio dvaro šeimininkų dukrą. Taigi, gana greitai persipynė net trijų giminių, valdžiusių Bukaučiškes, ryšiai. O gal taip tik buvo stengiamasi neišleisti ūkio iš giminių rato? 

       Karlavičių pastangomis 1844 m. buvo pastatyta raudonų plytų koplyčia, kurios kriptose laidojo mirusius giminės žmones. Matyt, čia atgulė ir Bernardas. 1850 metais dvaro savininkais įvardijami Karlavičiai. Net ir 1865 m. jie nurodomi savininkais, nors šią pavardę turinčių žmonių ūkyje jau dešimt metų negyventa.

        Minėtų  Ksimenos Karlavičiūtės (atrodo, kad ji šiame dvare gimė 1828 metais) ir Felikso Kozlovskio, gimusio 1826 metais, sutuoktuvės įvyko 1855 m. Daugų bažnyčioje. Jie susilaukė dukros Ksimenos Eufalijos ir keturių sūnų Stanislovo (vyriausiasis), Felikso Baltazaro, Antano Dionizo, Juozo (jauniausiasis). Sūnums buvo užrašyti įvairūs dvarai, o Bukaučiškės pasiliko Antanui Dionizui, gimusiam 1863 metais, per didžiausius neramumus. Atrodo, kad Kozlovskiai labai nesipyko su caro valdžia ir į sukilimą aktyviai neįsitraukė. Apie 1880 m. dvare ir kaime būta tik 9 sodybų, kuriose gyveno 77 žmonės.

           Antanas Dionizas vedė našlę Adelę Pachovską - Pilevskają, jau iš pirmosios santuokos turėjusią keturis vaikus. Naujai šeimai vaikų Dievas nedavė, ir dvaro paveldėjimo reikalai pranašavo jo pabaigą. Deja, Antanas Dionizas negalėjo nuoširdžiai rūpintis dvaru, nes kaip karininkas tarnavo Varšuvoje ir Dauguose lankydavosi retai. Suprasdamas, kad reikia išsaugoti dvarą, 1912 m. jį pardavė žmonos sūnui (iš pirmosios santuokos) Feliksui Baltazarui Pilevskiui (1856 – 1941), vadintam Lioliumi. Pastarasis neseniai buvo pardavęs Bezdonių dvarą ir nuo 1910 m. gyveno Vilniuje. Nors ir turėjo daug pinigų, bet nesugebėjo jais tinkamai pasinaudoti: iki karo deramai nespėjo sutvarkyti nuosavybės pakeitimo dokumentų, kurie vėliau neteko juridinės galios.

             Kozlovskių galias apkarpė nepriklausomos Lietuvos įvykdyta žemės reforma – 1921 m. Alytaus apskrities sudaryta vyriausioji komisija perėmė dvarą valstybės globon, nes Pilevskiai neturėjo nuosavybės dokumentų. Vis tik 1921 m. kovo 23 d. Žemės ūkio departamentas dvarą laikinai paliko A. Kazlauskienei (taip dokumente įvardijama Adelė Kozlovska). Dvarininko Kozlovskio šeima su pavydu ir nostalgija žvalgėsi į savo giminaičius, atsidūrusius šalia atsiradusioje Lenkijoje. Antanas Dionizas Kozlovskis paskutiniaisiais gyvenimo metais jau buvo susitaikęs su pasitraukimo į Lenkiją nuotaikomis, bet 1932 metais mirė ir buvo palaidotas dvarvietės koplyčioje. Antrąkart likusi našle Adelė 1933 m. išsikėlė į Vilnių pas sūnų Feliksą Baltazarą, o po mirties palaidota Varšuvoje. 1934 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos valdžia dvarą išparceliavo. 1934 m. rugsėjo 29 d. valstybė kunigui Vladui Mironui, kaip Nepriklausomybės Akto signatarui, skyrė 20 ha žemės ir visus dvarvietėje buvusius statinius; tais pačias metais jis nusipirko dar 20 ha žemės.  

          Beje, pastarasis šią gražią gamtos vietą pasirinko neatsitiktinai – per Pirmąjį pasaulinį karą klebonavo Dauguose ir ne kartą lankėsi Kozlovskių valdose ir žinojo dvaro rūmų kertes. Įdomu, kad V. Mironas kartais išlipdavo dvaro teritorijoje pastatytoje geležinkelio stotyje – 1899 m. šiuo „geležies“ keliu buvo paleistas traukinys Alytus – Varėna.

         XX a. 4 dešimtmetyje naujasis dvaro savininkas ir toliau gyveno Kaune, o į dvarelį automobiliu atvykdavo tik laisvesniu laiku. 1939 m. pavasarį baigęs eiti premjero pareigas, į Bukaučiškes pirmiausiai atsiuntė augintinį sūnėną Julių Mironą, o netrukus ir pats galutinai įsikūrė šiame dvare ir su nedidelėmis priverstinėmis pertraukos čia išbuvo iki karo pabaigos. Atsiskyrėlį tuomet lankė ir garsenybės, tarp kurių buvo prezidentas Antanas Smetona, solistai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika, pusbrolio dukra, jauna aktorė Monika Mironaitė. Kartais svečius valtimi paplukdydavo pats klebonas. Viena vietinė gyventoja neseniai prisiminė, kad kunigas V. Mironas dažnai pasikalbėdavo su darbininkais, kartu valgydavo. Anot liudininkės: „buvo geros širdies, ramus, doras žmogus. Sunkūs buvo laikai, neturėjome ko valgyti. Kai pritrūkdavo maisto, visad eidavome pas dvarininką. Jis niekad neatstumdavo, visiems duodavo po gabalėlį duonos ar krepšelį grūdų. Už tai jį be galo gerbėme“. Kita moteris tvirtino, kad „sunkūs buvo laikai, neturėjome ko valgyti. Kai pritrūkdavo maisto, visad eidavome pas dvarininką. Jis niekad neatstumdavo, visiems duodavo po gabalėlį duonos ar krepšelį grūdų. Už tai jį be galo gerbėme“.

         Šio trumpo laikotarpio pakako, kad vietiniai dvarą pavadintų Mironiškėmis. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad Kozlovskio našlė, išsikraustydamas į Vilnių, beveik viską jame ir paliko. Iš didžiausių turtų paminėta lubas siekianti biblioteka su tūkstančiais knygų, šeimos portretai (paimtus paveikslus, dokumentus, daug vietos neužimančias brangenybes, šeimos palikuonims pavyko išgelbėti ir jie dabar saugojami Lenkijoje). Verta smulkiau papasakoti, kaip tarpukario pabaigoje atrodė dvarvietė ir rūmų pastato vidus.

        Pietvakarinę pusę juosė trijų metrų aukščio akmeninė siena (išliko apie 30 – 35 metrų ilgio pietinės sienos fragmentas). Pietvakariniu sienos pakraščiu ėjo alėja, vedanti į ežerą; ją dar galima įžvelgti. Kita daugiausia liepomis apsodinta alėja buvo galima nueiti į koplyčią. Būta ne vienerių vartų, kurių stulpai turėjo skardininius stogelius – šalmus. Ant vieno iš jų paskutinis savininkas dar spėjo nupiešti Vytį, o ant kito – Gedimino stulpus. Rūmai buvo orientuoti maždaug rytų – vakarų kryptimi.

         Rūmų plytas išdegė 1800 metais Žydaraistyje pastatytoje plytinėje. Per keletą metų iškilo vienaaukštis namas su giliais, gyventi tinkamais rūsiais. Rūmai nebuvo jau tokie maži: turėjo 27 metrus ilgio ir 12 metrų pločio, o vertikalios sienos siekė  420 cm. Lubas ir grindis gamino tik iš ąžuolo, o pagrindinėje salėje paklojo sudėtingu raštu puoštą parketą. Dviejų metrų aštuonrėmiai langai į vidų praleido daug saulės šviesos. Fasadinė rūmų pusė žvelgė į šiaurę, o pietinė į ežerą, gerai matomą pro dideliais stiklo lakštais „pašviesintą“ verandą. Žemiau verandos – apvaliose „klombose“ priglaudė raudonai žydinčias gėles, jos pakraščiuose prieš karą pasodino maumedžius, klevus ir uosius. Naujasis savininkas medžius sodino ir todėl, kad pastatų remontui iškirto daug seno ir labai didelio sodo medžių – taip norėjo kompensuoti gamtos praradimus. Į vakarus nuo raudonų gėlių darželio, už grįstkelio, apie vieną kilometrą tęsėsi į vakarus nauja tuopų ir kaštonų alėja. Minėtame sode, vešėjusiame pietinėje dvarvietės pusėje, ir aptvertame medine tvora bei lazdynų sodiniais, 1934 m. augo 238 obelys, 74 kriaušės, 80 vyšnių ir slyvų. Paežerėje iškasė pusšimčio metrų ilgio griovį, kuriame augino žuvis.

       Rūmų viduje būta nemažai prabangos. Iš didelėmis minkštomis sofomis apstatyto prieškambario svečiai patekdavo į saloną, kuriame stovėjo pietų stalas su aukštomis minkštomis kėdėmis, mažas stalelis su supamuoju krėslu, spintelė. Sienas puošė nuo seniai rūmuose likę paveikslai (daugiausia portretai) ir naujai pakabinti. Minimas dar prabangus virdulys – V. Mironas mėgo arbatą. Kartą apsilankęs žurnalistas šią svetainę pavadino „šeichų kambariu“. Kaimyniame kambaryje, susisiekiančiame su valgomuoju, stovėjo dvi spintos. Vienoje įstiklintomis durelėmis laikė knygas ir dokumentus, kitoje – stalo indus. Būta ir senosios bibliotekos: knygos glaudėsi lentynose, pritvirtintose prie sienų, o arčiau lango stovėjo „kleboniškas“ rašomasis stalas, kurį V. Mironas siejo su savo ankstesne sielovados veikla šiose apylinkėse. Daug mažiau žinoma, kaip atrodė kunigo miegamasis, kuris jungėsi su modernia vonia, išklota marmuro plytelėmis ir turėjusia vandentiekio bei elektros teikiamus patogumus. 

 

         Nuo penkerių metų amžiaus be tėvo likęs ir kunigo prižiūrimas sūnėnas Julius Mironas labai kukliai  gyveno pusrūsyje. Beje, jo mažametis sūnus 1943 metais buvo palaidotas prie pat koplyčios. Šalia jaunojo Mirono kambario, glaudėsi dvaro virtuvė ir mažas sandėliukas. Tarnai gyveno kitose rūsio patalpose ar net kituose pastatuose. Kunigas V. Mironas spėjo suremontuoti ne tik apleistą vėjo jėgainę, nes dar 1930 m. teko nugriauti vos „gyvą“ tokį statinį ant Melnyčios kalnelio. Per ketverius metus suremontavo ir smarkiai nugyventus pagrindinius rūmus bei koplyčią. Dar minimas garažas, kuriame šeimininkas laikė automobilį. Iš ūkinių pastatų žinomi kluonas, medinis svirnas, medinė arklidė, medinė karvidė (abi – šiaurinėje dvarvietės dalyje). Tvartuose laikė tik geriausių veislių gyvulius. Dar nuo senesnių laikų būta nemažai pusrūsių. Iš panašios paskirties pastatų išsiskyrė ryčiau įrengta mūrinė ledainė, kurios pustrečio metro gylio duobėje, guldė žiemą  ežere išpjautus ledo gabalus, sluoksniuojamus su pjuvenomis. Ant tų ledų sukrauti produktai neištirpdavo ir išsaugodavo gerąsias maisto savybes iki pat vasaros karščių.  Šiauriau nuo rūmų stovėjo vadinamųjų ariendatorių namas; matyt, ant jo pamatų dabar stovi kitas gyvenamasis namas. Prie mūrinės sienos 1938 m. įrengė pastogę žemės ūkio padargams laikyti.  

       1940 m. rudenį sovietai suėmė V. Mironą ir įkalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. balandžio 28 d. dvarą nacionalizavo, o ūkio administratoriumi paskyrė kažkokį vietinį komunistą Putramentą. Kai po devynerių mėnesių nelaisvės buvo paleistas iš nelaisvės, grįžo į savo ūkį, kuris jau buvo išgrobstytas. Karo metais tarnavo Daugų parapijos vikaru. 1945 m. vasarį vėl buvo Bukaučiškėse sovietų suimtas ir daugiau šio krašto nepamatė. 1947 m. jį išsiuntė į Vladimiro kalėjimą, kuriame mirė ir buvo palaidotas tarp neatpažintų asmenų. Neišsipildė ir jo svajonė – atgulti šalia Bukaučiškių koplyčios.

         O buvęs klestintis dvaras skaičiavo paskutines dienas. Nors sovietai dvarvietėje atidarė arklių ir mašinų nuomos punktą, bet jo veikla nelabai rūpinosi. Naujai susikūręs „Laimės“ kolūkis buvusiam dvarui laimės nežadėjo. 1948 m. buvo sąmoningai padegtas kluonas, o per pora metų aplinkiniai gyventojai namo išsinešė ir buvusių statinių plytas.  Vėliau kai kurie ūkiniai pastatai buvo smarkiai perstatyti, o geresnius laikus mena tik siena ir kai kurie medžiai.

          Kiek labiau „pasisekė“ koplyčiai, Karlavičių pastatytai 1844 metais (kitais duomenimis – 1848 m.). Pasakojama, kad kadaise ant šio kalnelio augo klevai, o jų lizdus susisukę gandrai saugodavo nematomus šventus laiptus į dangus. Daug norinčių buvo gyvenimą pabaigti šioje vietoje. Matyt, todėl ir dvarininkai šventyklos statybai pasirinko neeilinę kalvą. Raudonų plytų neoromantinė koplyčia, paįvairinta neogotikos elementais, labai papuošė apylinkes ir tapo iš visų pusių gerai matomu orientyru. Jos rūsiuose įrengė erdves dvarininkų giminei laidoti. Ten tikrai buvo patalpinti sutuoktiniai Ksimena ir Feliksas Aleksandras Kozlovskiai bei paskutinis teisėtas dvarininkas Antanas Dionisas Kozlovskis. Yra žinoma, kad čia paskutinį prieglobstį surado ir kai kurie Karlavičiai.

         Vis tik ūkį įsigijęs V. Mironas pirmiausiai ėmėsi tvarkyti koplyčią. Taip ir vietiniai gyventojai, kai 1953 metais vėjas nudraskė koplyčios stogą, pasekė ankstesnio šeimininko pavyzdžiu: vyrai nupirko pusšimtį lapų skardos ir vėl jį uždengė. Valdžia neleido tikintiesiems lankytis šventykloje, todėl šie patys užkalė langus ir užrakino duris – norėjo apsisaugoti nuo bedievių ir plėšikų lankymų. 1979 metais aukso ir kitų turtų ieškotojai ištempė visus karstus ant šventoriaus ir išplėšė; tiesa, vieno geležinio karsto taip ir neįveikė. Kai kas manė, kad čia ilsisi turtingo kunigo giminaičiai. Teko nusivilti. Ilgokai kaulai dar mėtėsi ant žolės tarp skardinių vainikų. Per tas naktis dingo ne tik varpas, bet ir ąžuolinės durys. Drąsesni žmonės surinko išmėtytus kaulus ir palaidojo šalia esančiose kapinėse. Apie 1986 metus valdžia neprieštaravo, kad būtų sutvarkyta koplyčia. Kažkas surado pavogtas ąžuolines duris ir įstatė į senąją staktą (išliko ir didelis kalvio nukaltas raktas), o vario skarda uždengė stogą, „išblizgino“ kryžių, iškuopė rūsius (juose užmūrytas ir vienas karstas). Šie tvarkymo darbai baigti jau trečiaisiais atkurtos Lietuvos metais.  Praėjus dar 20 metų paruoštas projektas koplyčią sutvarkyti ir ją pritaikyti turizmo reikmėms.

       Ir dabar vadinamosiose Mironiškėse turistui yra ką veikti: lankyti koplyčią, dvarvietę, išsimaudyti Didžiulio (Daugų ežere). Dvarvietės pakraštyje baigiama įrengti privati poilsiavietė. Net XIX a. pabaiga dvelkia geležinkelio stoties medinukai, esantys už 2 km nuo koplyčios. Norintieji gali pakeliauti senuoju „plieno kelio“ sampilu – kurį labai mėgsta dviratininkai. Šalia – Daugai, o pietuose – miško gėrybėmis turtingas kraštas.