pagal „Dvylika kėdžių“



                                             Leipalingio dvaras


        Miestelio vardo kilmė kildinama iš jotvingių žodžio “leipa”, atitinkančio lietuvių „liepą“. Seniausiuose raštuose Leipalingis buvo vadinamas Lepuniki, o kiek vėliau Lepūnų, Leipūnų vardais. Leipalingio apylinkių žmonės dar pamena tokią legendą. Pasakojama, kad senais laikais, ant šio kalno buvusi labai graži pilis ir didelis dvaras. Dvare gyvenusi pikta ragana Juodaakė, kurios sūnus iškrito per langą ir nuskendo ežere. Ji labai verkusi ir priverkusi upelį ašarų. Dar spėjusi prakeikti dvarą, kuris su visais turtais bei kartu su ragana prasmegęs skradžiai žemėje. Iš Juodaakės ašarų šiandien teka Seiros upelis.

         Rašytiniuose šaltiniuose dvaras, įsteigtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro, aptinkamas 1503 metais (viename 1501 m. dokumente irgi figūruoja labai panašus vietovardis, tačiau nelengva jį identifikuoti). Po šio valdovo mirties dvarą laikinai prižiūrėjo Smolensko arklininkas Ivanas Pluškovas, atbėgęs į šias apylinkes; jis čia paminimas ir 1506 m. dokumente. 1508 m. karalius Žygimantas Senasis Leipalingio dvarą su visais priklausiniais padovanojo Vitebsko vaivadai Jonui Sapiegai, Bogdano Sapiegos sūnui (1486 – 1546), vedusiam Aną Sangušką (mirusią 1561 m.). 1516 m. pirmąkart šalia dvaro paminimas ir miestelis. 1523 m. rašoma, kad „prie dvaro“ būta 15 šeimų. Panašiu laiku dvarvietėje, Seiros kairiajame krante, pastatė cerkvę – Jonas Sapiega buvo stačiatikis. Šios maldyklos rūsiuose ir palaidojo jos fundatorių, o vėliau ir žmoną, po vyro mirties, 1558 m. aktu, dar spėjusią padalinti dvarus vaikams.  Vis tik niekur nepaminėta, kaip atrodė dvaras ir cerkvė.         

          Panemunės dvaras atiteko vienai iš dukrų. Leipalingis liko Krokuvos akademijoje besimokiusiam kito Jono (Ivano) Sapiegos sūnui, Povilui Sapiegai (g. 1490 m.), Kijevo pilininkui. Jis buvo vedęs Aną Chodkevičiūtę (mirusią 1583 m.); šeima susilaukė sūnų Aleksandro, Mikalojaus ir Bogdano. Iš ankstesnės santuokos ji turėjo sūnų Ivaną, Drohičo seniūną. Povilas Sapiega buvo vedęs ir Eleną Olšanską, kuri anksti mirė. Po sesers mirties atsiėmė Panemunės dvarą – 1567 m. jam šis dvaras jau tikrai priklausė. Tarp šių tikrų ir netikrų brolių kilo nesibaigiantys kivirčai. 1561 m. mirus motinai, Ivanas jėga užėmė Leipalingį. Iš pradžių LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius įsakė valdžios uzurpatoriui grįžti atgal į savo ankstesnes valdas, bet vėliau paprašė  Povilo  Sapiegos, Leipalingio turtą padalinti lygiomis dalimis abiem broliais. 1567 m. konfliktas vėl atsinaujino: Mikalojus atėmė iš Ivano (jų giminystė dokumente nenurodoma) 300 kapų grašių ir daugelį valdų (Leipalingį, Veisiejus, Vaikeliškes, Kirsną ir Panemunę) atidavė sūnui Lukui. Ivanas Sapiega išreiškė norą būti palaidotam minėtoje cerkvėje.

          Šeimos barniai, žmonos netektis vertė dvaro savininką, net aštuonių seimų dalyvį, permąstyti gyvenimą ir jis, ilgai buvęs stačiatikiu, gyvenimo pabaigoje perėjo į kalvinizmą. Yra užuominų, kad tuomet Leipalingyje galėjo iškilti ir kalvinistų maldos namai. 1567 m. arčiau miestelio veikė ir dvarui priklausiusi karčema. Nors dvarininkas ir dalyvavo Liublino unijos sudarymo darbe, bet po dokumentu nepasirašė. Povilas Sapiega mirė 1580 m. (1580 m. jis dar spėjo surašyti testamentą žmonai Anai ir vaikams). Tais metais minima ir cerkvė, bet nepasakyta, ar joje buvo palaidotas šis didikas.

           Pagaliau padėtis pasidarį stabilesne, kai Leipalingio dvaro savininku tapo Povilo Sapiegos sūnus – Jonas Petras Sapiega (1569 – 1611) – rotmistras, Usviatų seniūnas. Mokėsi Vilniaus akademijoje, dalyvavo karuose prieš turkus. Po to įsivėlė į „apsišaukėlių“ sumanymus per abejotinus giminystės ryšius užvaldyti Maskvą ir teko pasirūpinti, kam perduoti savo valdas. Jis vedė Sofija Veiher, su kuria susilaukė trijų sūnų: Povilo Jono, Andriaus Stanislovo ir Jono. Per vieną Maskvos ‚aferų“ jis susirgo kremliuje ir ten mirė.

         Po jo Leipalingio savininku tapo sūnus, Lietuvos didysis etmonas, Povilas Jonas Sapiega (1609 – 1665). Po tėvo mirties jis lavinosi motinos globoje, o šiai mirus – brolio Andriaus Stanislovo aplinkoje. Ūkis merdėjo, cerkvė „prašėsi“ būtino remonto (minima 1616 m. dokumente). Tiesa, miestelio gyventojai dėl to neliūdėjo, nes 1611 m. pastatė medinę katalikų bažnyčią.  Na, bažnyčia gal iškilo ir anksčiau, bet 1611 m. kunigas pradėjo pildyti bažnytines knygas. Manoma, kad Sapiegų dvaro rūmai buvo paprasto keturkampio plano, prie kurio galėjo šlietis dar vienas „kampuotas“ statinys. Pamatai buvo akmeniniai, o sienos – iš medžio. Dviejų šlaitų stogas nebuvo nuobodus – jį puošė ir trys nevienodo dydžio kupolai bei laibas bokštelis. Vienas ar net visi kupolai buvo apskardinti spindinčiu metalu (tikriausiai, variu. Abiejuose aukštuose „žiūrėjo“ 54 langai, kurių dalis priminė gynybines angas. Rūmai turėjo ir prieangį (verandą), smulkiau neaprašytą inventoriuose. Pirmojo aukšto langų sandrikai buvo puošti herbais, kurių netrūko ir viduje: ant krosnių koklių, durų. Svarbiu interjero puošybos elementu buvo ir gėlių ornamentai. Didžioji pirmojo aukšto salė buvo grįsta plytomis. Turbūt, ši patalpa ir buvo vadinama „galerija“. Be, jos pirmajame aukšte dar būta devynių kambarių, į kuriuos šviesa krisdavo pro du – tris langus. Valgomajame būta net 11 langų; stiklus tikriausiai laikė švino rėmai. Panašiai išplanuotas ir antrasis aukštas. Pokyliams skirta patalpa turėjo net 12 langų. Tiesa, čia grindims nenaudojo plytų – tokio svorio ir svečių šėlsmo perdengimai galėjo ir neatlaikyti.

           Naujasis Leipalingio šeimininkas Povilas Jonas Sapiega dėl pinigų trūkumo nebaigė gimnazijos ir lotyniškai bei lenkiškai rašė darydamas daug klaidų. Pirmąkart vedė Sofiją Zenovičiūtę, o antrakart – Oną Barborą Kopec. Su pirmąja žmona susilaukė dukters Teodoros Aleksandros ir sūnaus Mykolo. Antroji žmona „padovanojo“ sūnus Kazimierą Joną, Benediktą Paulių, Praną Steponą, Leoną Bazilijų ir keturias dukras, kurios negalėjo pretenduoti į palikimo užvaldymą. Šiam didikui priklauso bene didžiausi laurai 1655 metų karuose prieš švedus ir jų sąjungininkus Lietuvoje. 1657 m. sausio mėnesį užėmė reikšmingą Tikocino pilį ir už tai gavo Lietuvos didžiojo etmono sostą. Mirė Ružanų miestelyje.

            Tuomet Leipalingis, Panemunė ir kiti to krašto dvarai  perėjo didiko vyriausiajam sūnui Kazimierui Jonui Sapiegai (1637 – 1720), Lietuvos didžiajam etmonui. Atvykimo į Leipalingį metu jis buvo Polocko vaivada ir šiame dvare, kaip ir kiti jo protėviai, dažnai lankytis neturėjo progos. Gal sekdamas tėvu vėdė du kartus – 1667 m.  Kristiną Barborą Chlebovičiūtę ir apie 1702 m. Telę Korwin Gosevską. Pirmoji žmona pagimdė „tik“ dukras, o antroji buvo „dosnesnė“ – sūnus Jurgį Stanislovą, Mykolą, Aleksandrą Povilą ir dukrą Kotryną. Taigi, nedidelio „sosto“ perdavimas vaikams buvo garantuotas. Atrodo, kad 1711 m. suspėjo vesti ir trečią kartą. Įdomiausia, kad vis daugiau sklinda kalbų apie tai, kad paskutiniojo ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio tėvas Stanislovas galėjo tapti vienos žydaitės ir Kazimiero Jono nesantuokinės meilės vaisiumi..

          Pasižymėjo mušant švedų armiją. 1674 m. pastatė naują katalikų bažnyčią. Vis tik nelabai yra aišku, kodėl 1685 m. dvarininkas miestelį ir dvarą užstatė totorių kilmės Novosielsko seniūnui, 1673 metais išrinktam Seimo nariu, Gedeonui Aleksandrui Chaleckiui (g. 1640). Iš šio dokumento sužinome, kad dvaro karčema ir bažnyčia stovėjo skirtingose tos pačios aikštės pusėse. Tuo metu jau merdėjo dviaukštis rūmas kiauru stogu ir keletas ūkinių trobesių. Dvaro vartai buvo sudegę, arklidės viršų irgi „dengė“ dangus. Dar ir 1689 m. buvo teigiama, kad pasikeitė dvaro ir miestelio savininkas, todėl bažnyčios finansavimas ir statybos yra nutraukiamos. Vis tik dvaras iš Sapiegų rankų neišslydo ... Kažkuriais metais didikas jį susigrąžino (tiksliau – likvidavo užstato aktą). Mirė Kazimieras Jonas Sapiega Gardine; jo atvaizdą dailininkas spėjo įamžinti drobėje.

           Tada Leipalingis atiteko jo sūnui Aleksandrui Povilui Sapiegai (1672 – 1734), Lietuvos didžiajam maršalkai. Šis neretai keitė politines pažiūras: iš pradžių rėmė Švedijos karalių Karolį XII, o nuo 1705 metų Stanislovą Leščinskį. Per šiuos karus gerokai nukentėjo ir dvaras – jame sumažėjo gyventojų skaičius. Vedė karališko kraujo turėjusią Mariją Krystiną de Béthune, su kuria susilaukė trijų sūnų: Kazimiero Leono, Juozo Stanislovo ir Mykolo Antano.

             Pastarajam jis ir perleido daugelį dvarų. Mykolas Antanas Sapiega (1711 – 1760) buvo Palenkės vaivada (šiaurinė Lenkija). Pirmąkart vedė pusseserę Kotryną Liudviką Sapiegaitę, o vėliau dar tris moteris iš Radvilų, Čartorickių ir Stanislavų giminių. 1738 – 1740 m. įsivėlė su broliu Juozu Stanislavu į bylinėjimąsi dėl dvarų. Susitaikė, nes reikėjo rūpintis ir jaunesniais broliais. Galų gale, broliai nusprendė parduoti Leipalingio dvarą. Tai ir padarė 1742 metais; dvaras jų giminės rankose išbuvo mažiau kaip keturis dešimtmečius. Dar po keleto metų pardavė ir miestelį.

           Leipalingį su dvaru nupirko tuometinis Trakų pilininkas Mykolas Juozas Masalskis (1697 – 1768); ši giminė čia šeimininkavo pusšimtį metų. Neatitinka tikrovės Pliaterių giminės mėginimas įrodyti, kad ir jie kurį laiką valdė dvarą; Pliateriai galėjo įsigyti tik dalį miškų. 1752 m. dvaras, pro šalį keliavusio Vilchelmo Šlemyterio užrašuose, įvardijamas dideliu sugriuvusiu ūkiu.

           Minėtasis Masalskis 1724 m. vedė Prancišką Oginskaitę (1690 – 1750), su kuria susilaukė sūnų Kazimiero, Juozapo Adriano, Jono, Ignoto Jokūbo ir trijų dukrų.  1762 m. tapo Lietuvos didžiuoju etmonu, bet po poros metų tos pareigos buvo panaikintos. Po jo mirties Leipalingio dvarą „priglaudė“ ne vyriausieji sūnūs, bet Ignotas Jokūbas (1726 – 1794), tuo metu ėjęs Vilniaus vyskupo pareigas, o vėliau išgarsėjęs kaip neeilinis politikas ir visuomenės veikėjas. Jo iniciatyva dvaruose ir valdose buvo statomi nauji rūmai, iš kurių labiausiai žinomi – Verkių. Perimdamas valdyti Leipalingį, jis daug ką įsipareigojo savo broliams. Tokiu pagrindu remdamasi Elena Apolonija, Juozo Adriano Masalskio, dukra, ruošdamasi santuokai su prancūzų kilmės kunigaikščiu Karoliu Juozu Emanueliu de Ligne, paprašė, kad dėdė jai pinigais atiduotų „dalį“ už šį Dzūkijos ūkį. Vyskupas skubiai ieškojo pirkėjo ir apie 1780 m. (bet ne 1790 ar 1792 m.) sumažinta kaina pardavė Leipalingio dvarą.

             Taip dvarą nupirko Vilniaus kapitulos kanauninkas Antanas Kruševskis, Liudviko sūnus. Naujajam savininkui pasisekė – maždaug tuo laiku pro Leipalingį nutiesė pašto traktą Vilnius – Varšuva ir miestelyje, o daugiausia dvare, stabteldavo vienas kitas reikšmingesnis keleivis. 1785 m. miestelyje siautėjo gaisras, kuris įsisuko ir į dvarą – konkretūs padariniai nežinomi. Dvasininkas spėjo miestelyje pasižymėti tik tuo, kad 1794 m. pašventino laikinus maldos namus. Dar LDK laikais jis, negalėdamas turėti vaikų, dvarą perrašė savo brolėnui (kitur jis įvardijamas broliu), bendravardžiui Antanui (1783 – 1873). 1816 metais surašė dar vieną testamentą, kuriuo daug įsipareigojo statomai bažnyčiai, kunigų finansavimui. Dvasininkas mirė apie 1820 m. bei buvo palaidotas miestelio Šv. Antano koplyčioje, kuri ir bažnyčia dar nebuvo įrengti. Liko nepabaigti ir kai kurie kiti darbai: nauja mokykla, dvaro statiniai. Beje, kanauninkas visgi sugebėjo savotiškai įsiamžinti ir išlikti „matomu“ net šiandien. Jis Vilniuje, pas nežinomą dailininką užsakė Leipalingio koplyčiai paveikslą „Šv. Antano regėjimas“, kuriame šventasis įgijo jo veido bruožus. Tikėtina, kad dailininkas savaip interpretavo Sevilijos katedroje kabantį B. E. Muriljo paveikslą. Bažnyčioje išliko ir A. Kruševskio epitafija.  

          1792 m. per miestelį važiavęs didikas Kazimieras Konstantinas Pliateris pažymėjo, kad jis labai nuskurdęs: dvaro net nepaminėjo, nes jis, matyt, supleškėjo per 1785 m. gaisrą. XVIII a. pabaigoje ūkiui priklausė 3889 margai dirbamos žemės ir šiek tiek daugiau miškų bei pelkėtų vietovių. Ypač dideliu turtu buvo laikomas miškas, kuriame augo daug pušų. Prie dvaro veikė geležies liejykla ir plytinė. 1795 – 1800 m. Naujosios Prūsijos žemėlapyje dvarvietėje, esančioje už miestelio ribų, pažymėti 7 statiniai.  

           Taigi, tampa aišku, kad kanauninkas įsigijo dvarą nelabai tinkamą gyvenimui; teko jį griauti ir statyti naują. Projektuoti pasirinko bene talentingiausią to meto rūmų statytoją, irgi turėjusį nedidelį dvarelį, Martyną Knakfusą (1740 – 1821). Manoma, kad tai buvo paskutinis šio meistro kūrinys. Nors sklandžiai projektuoti kliudė lėšų trūkumas, bet sumanymas buvo įgyvendintas. Šį simetriško stiliaus mūrinį, vienaaukštį, mezoninu pakylėtą, statinį galima priskirti net savotiškam to laiko neoklasicizmui (nepainioti su XIX a. II pusės įvairiomis klasicizmo atmainomis). Šiaurinį fasadą prezentuoja 6 dorėninės kolonos ir portikas, o pietinį – analogiškos keturios kolonos su panašiu „trikampiu“. Kolonų gilumoje, antrajame aukšte, baltavo „kiaura“ metaline tvorele apjuostas balkonas. Vėliau rūmai pakeitė pirminę baltą spalvą ir gerokai patamsėjo. Šalia iškilo ir vienaaukštė oficina; vėliau – jos priestatas. 

             Parko pakraštyje, kalnelyje, išliko raudonų plytų statinys – rūsys, kuriame, anot legendų, kažkuris A. Kruševskių giminės jaunuolis, didelis mergininkas, laikė uždarytas jam patikusias moteris. Namelyje netgi išmūrijo specialias sofas, apdengtas aksomais. Kai merginos pastodavo, jas išleisdavo už paskirto baudžiauninko; dar duodavo „stogą“, žemės ir vieną kitą gyvulį. Į „laisvą“ vietą ieškojo kitų kandidačių, kurios bėgdavo tolyn, kai tik pamatydavo dvaro „velnią“. Liokajų padedamas gražuoles nusižiūrėdavo bažnyčioje ir po pamaldų liepdavo tempti į linksmybių namelį. Negelbėjo ir tai, jog merginos išsitepdavo veidus pelenais; sakoma, kad auksas ir pelenuose žiba.

          Pirmoji kito Antano Kruševskio, vienvaldiškai Leipalingyje įsitvirtinusio tik 1820 metais, žmona Elžbieta Dambrovska sūnų nepagimdė – tik dukras. Jo žmona Varvara Ablamovičiūtė (mirusi 1900 m.) pagimdė dukras Teofilę (gimusią apie 1820 m. ir ištekėjusią už būsimo dvaro savininko Aleksandro O‘ Rourke), Stefaniją bei sūnus Antaną (1820 – 1903) ir Joną Kalikstą (g. 1839). Beje, abu sūnūs gimė jau Leipalingyje. Pirmasis sūnus vedė Leontiną Lenčinską, o antrasis – Mariją Ronikier. 1866 m. dvare gyveno 66 žmonės. Tikėtina, kad iš tų laikų išliko gana nemažas vienaaukštis sodininko namas ir ne dvaro laikais gerokai perstatyta spirito varykla.

          Sunkią baudžiauninkų dalią knygoje „Mūsų Lietuva“ aprašė Bronius Kviklys. Pateiksiu dalį teksto: „Vienas Kruševskis (jį Gruševskiu vadino) pasižymėjo nemoraliu elgesiu su baudžiauninkėmis. Apie ekonomą Rėkų pasakojama, kad jis kartą į vežimą pasikinkęs vieną arklį, o antrojo vietoje prijungęs vieną baudžiauninką iš Varnėnų kaimo ir taip važiavęs iš Leipalingio dvaro į Dubelių mišką malkų parsivežti. Įkinkytas baudžiauninkas ne tik turėjęs tempti vežimą, bet ir buvo mušamas nemažiau kaip greta jo vežimą tempęs arklys. Po to nelaimingasis paliegęs ir netrukus miręs. (...) Kruševskis mainydavęs baudžiauninkus į geresnius šunis, versdavęs moteris dvarponių šuniukus šindyti. Kartą Leipalingio dvare nugaišusi dvarponio mylima kalė. Aprengę ja suknele, apdėję papuošalais, padirbdinę karstelį, suvarę baudžiauninkus ir liepę pašarvotą kalę apraudoti. Nepaklausiusius baudę rykštėmis; jie po to tikromis ašaromis pravirkdavę“.  

           Po Antano Kruševskio mirties dar ūkiškai stipriu ir pažangiu buvęs ūkis, matyt, greitai keitė savininkus ir valstybė jį perėmė savo žinion bei pasiūlė licitaciją, t.y. pirkimą. Aplinkiniai apsidžiaugė, kai į dvarą vėl sugrįžo Kruševskių atstovai – ūkį 1873 metus nupirko ilgamečio dvarininko žentas, maršalka Aleksandras O‘Rourke (1845 – 1908). Tačiau ir ši šeima ilgai dvare neužsibuvo.

           Jau XIX a. pabaigoje juos pakeitė Kašicai, kurių didžiausiu turtu tebuvo bajoriška kilmė. Jie norėjo būti „ponais“, bet prasiskolino ne tik kredito organizacijoms, bankams, bet ir eiliniams kaimynams. Kai šios giminės galva viską „prapylė“ Monte Karlo lošimo namuose, griebėsi ginklo ir nusišovė. „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje“ rašoma, kad dar 1899 m. dvaro savininke buvo Stanislava Kašic, Jono duktė (matyt, našlė). Tuo metu dvaras aprėpė 1302 margus žemės, tvartuose laikė 57 arklius ir 130 kitokių naminių gyvulių. 1901 m. Leipalingio dvaras turėjo vieną „kiemą“, kuriame gyveno 52 žmonės (miestelyje – 808). Tvartuose laikė 36 arklius, 65 stambius ir vieną smulkų gyvulį. Šiame apyraše dvaro savininko pavardė nenurodoma.

          Iš Kašičų ūkį nupirko nekilmingi gyventojai Kovalevskiai (ar gal lietuviškiau – Kavaliauskai). „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje“ nurodyta, kad 1903 m. Leipalingio dvaro savininku buvo Simonas Kavaliauskas, Motiejaus sūnus. Tuo metu dvaras turėjo 2709 margus žemės.  Laikė 51 arklį, augino 100 stambių ir 81 smulkų gyvulius.

         Dar iki 1905 metų „dvarininkauti“ neišmokęs žmogus dvarą su visomis skolomis pardavė Petrui Balinskiui (1861 – 1925), kilusiam iš Jašiūnų dvaro savininkų. Šis turtingas Peterburgo pirklys, 1887 m. įgijęs inžinieriaus išsilavinimą, jau turėjo nemažai patirties: tiesė Vilniaus – Romnų geležinkelį, 1893 m. (kitais duomenimis – 1898 m.) suprojektavo Sankt Peterburgo, o 1902 m. –  Maskvos metro, pastatė daug sudėtingų estakadų ir viadukų; šios metro idėjos Maskvoje buvo įgyvendintos 1930 – 1940 metais.

        Ir savo krašte puoselėjo dvarvietę bei miestelį: kasė kanalus, tvenkė upelius, pertvarkė parką, tiesė pasivaikščiojimo kelius, kuriame atsirado įmantrių formų tilteliai, dirbtinės „salos“, pavėsinės, skulptūros. Suplanavo Avirio ir Simoniškio ežerus sujungti kanalu, bet paskutiniu metu apsižiūrėjo, kad pastarasis tyvuliuoja trimis metrais aukščiau ... Pats savininkas manė, kad dvaro aplinka ir parkas buvo tvarkomi sekant angliškų parkų pavyzdžiu. Prie rytinės rūmų dalies pristatė oranžeriją, sumūrijo trijų aukštų grūdų sandėlį puošniomis tvirtomis kolonomis. Dabar stovintis netinkuotų plytų kumetynas irgi turėtų būti to laikmečio statinys. Literatūroje klaidingai rašoma, kad prie dvaro rūmų „prilipdė“ ir mokyklos priestatą. Tiesa šiais statiniais nereikėtų labai džiaugtis, nes buvo suardyta įprasta klasikinių rūmų simetrija.

        Teigiama, kad jis net iškasė Simoniškės ežerėlį ir kanalais sujungė su dvaro telkiniais, kuriuose dėl nelaimingos meilės nusiskandino tarnaitė. Už ežerėlio stovėję ūkiniai pastatai neišliko, o dvaro parkas ir dabar užima šiek tiek didesnį negu 4 ha plotą. Vienas iš parko takų – kelių dabar vadinamas Kaštonkeliu. Parkas buvo pradėtas kurti dar iki P. Balinskio laikų ir anksčiau užėmė apie 6 hektarus; prie parko šliejosi ir sodas. Didingumo suteikia ir priešais rūmus „pakylėtas“ parteris.  1909 m. dvaro žemių kiekis nepasikeitė; gyveno 15 vietinių žmonių ir 2 atvykėliai iš kitų gubernijų. Laikė 48 arklius ir 192 kitokius gyvulius.

         Inžinierius norėjo ir apie 1910 m. pastatyti bažnyčios bokštą, bet prašė, kad joje pamaldos būtų laikomos lietuvių kalba. Tam pasipriešino klebonas Juozapas Laukaitis, vėliau dėl šio sprendimo nesidžiaugęs. Inžinierius, dirbdamas sostinėje, ne taip retai lankėsi ir Leipalingyje. Sankt Peterburge turėjo įspūdingo grožio rūmus, kuriuos 1913 m. pabaigoje galutinai perėmė iš savo giminaičio Antano Balinskio. Tuomet iškart Leipalingio dvarą pardavė Stefanui Doria Dernalovičiui (1862 – 1951), turėjusiam dvarų apie Minską Mazoviecki. Po Spalio perversmo talentingas ir turtingas inžinierius neteko gražuolių rūmų ir Sankt Peterburge. Iš pradžių jis pasitraukė į Lenkiją, o dar vėliau emigravo į vakarus ir mirė Paryžiuje.

           Naujieji savininkai įsigijo 3331 margus žemės, 1866 margus miško ir 11 ežerų. Ūkį tvarkė paskirtas įgaliotinis, o tikrieji dvarininkai Stefanas Doria – Dernalovičius ir jo žmona Sofija Kaminska (1866 – 1954) jame nesirodė. Prasidėjus karui ir užėjus vokiečiams (1915 m. vasaros viduryje) įgaliotinis su keliais pagalbininkais išvažiavo į Lenkiją. Vokiečiai dvarui išsaugoti paskyrė naują ūkvedį. Dvaras per karą smarkiai nenukentėjo, bet buvo nuniokotas.

           1918 –ieji irgi buvo sunkūs metai: Leipalingio apylinkių lenkai nesutarė su lietuviais, kam šis kraštas turėtų priklausyti. Kai lietuviai gruodžio 4 d. subūrė parapijos tarybą, nusigandę lenkai irgi sukruto. Per tų metų Šv. Kalėdas  jų agitatoriai suvažiavo į Leipalingio dvarą ir ėmė kurstyti vietinius lenkus bei jiems prijaučiančius lietuvių parapijos tarybą išvaikyti ir įkurti savo – lenkų tarybą. Kažkas apie tai pranešė bažnyčioje besimeldžiantiems lietuviams. „Minia, – rašoma „Laisvosios Lietuvos“ 1918 m. gruodžio 31 d. numeryje, – išgirdusi apie gresiantį pavojų, sujudo, susirūpino. Apie šimtas vyrų, nežiūrint vokiečių žandarų, puolė į dvarą, bet jau pakeliui sučiupo vyriausius lenkų vadus, kurie, pajutę lietuvių sujudimą, norėjo pabėgti ir juos taip triukšmingai minia atlydėjo į kleboniją. Tie lenkų vadai – tai lenkų valdžios atstovas Florijonas Skaržinskis, parapijoje didžiausio Slabados dvaro (Miroslavo valsčiuje. – J. K.) savininkas, ir Jurgeliškių dvaro, Leipalingio parapijoje, savininkai Mykolas Szumkowskis ir jo sūnus Vaclovas Szumkowskis“. Sučiupti agitatoriai buvo priversti raštu atsisakyti tokių sumanymų ir pritarti Lietuvos Tarybos vykdomai politikai. „Tūkstantinė minia, kuri laukė parapijos komiteto nusprendimo, buvo patenkinta tokiu bylos pabaigimu ir paleido nusikaltėlius, nė pirštu jų nepalietusi“, – pažymima laikraštyje.

            1919 m. gegužės mėnesį iš dvaro pasitraukė paskutinieji vokiečių kareiviai, kurie tai padarė labai tvarkingai: Alytaus apskrities komisaras atsiuntė savo atstovus, kurie kartu su vokiečiais, dvarą tvarkyti įpareigojo Stefanui Doria Dernalovičiaus įgaliotinį Tadeušą Vaislovą. Tų metų pabaigoje į dvarą slaptai atvyko (ir ne kartą) pats dvarininkas, tačiau pamatęs kiaurus stogus, supuvusius perdengimus, išneštas duris, palanges, laiptų turėklus, prarado viltį atkurti dvarininkišką aplinką. Nuotaikos nepakėlė ir prolenkiškų organizacijų nebuvimas. Kai 1920 m. rugsėjo 23 dieną lenkai įsiveržė į Leipalingį, dvaro rūmuose, įgaliotinio name, apsilankė ir du savininko sūnūs, karininkai Vladislavas Kazimieras ir Kazimieras Doria, kurie ryžosi problemą „išspręsti“ galutinai. Per dieną buvo į vežimus sukrauti vertingiausi baldai ir kiti turtai, kurie lydimi T. Vaislovo ir apsaugos būrio, išdardėjo į Lenkiją.  Beje, šnekama, kad Vladislavas Kazimieras Dernalovičius dvare apsilankė ir sovietmečiu, nes mirė gana pagarbaus amžiaus 1971 metais. Lietuvos valdžia laikinai administruoti ūkį patikėjo Vincui Valinčiui.

            1923 m. pradžioje apytuštį dvarą, aprėpusį net 570 ha žemės, išparceliavo (valstybė pasiliko rūmus ir 80 ha žemės), o apie 118 ha žemės, suskirstytus į 68 sklypus, išdalino mažažemiams ir savanoriams. Tuo metu, t.y. 1923 m. dvare ir miestelyje gyveno 873 žmonės. Rūmuose po remonto, 1923 m. spalio 15 d. ėmė veikti dvimetė mokykla: nuo 1923 m. ji buvo privati, o 1925 m. perėjo valstybės žinion. Klasių komplektai vis augo. Tarp mokinių buvo ir būsimas garsus dailininkas Mečislovas Bulaka, piešiniuose įamžinęs dvaro statinius. Tiesa, reformavus švietimo politiką, mokyklą 1935 m. uždarė, bet perorganizavo į kitokio tipo mokymo įstaigą.

          Nors dvaro „dalybos“ prasidėjo dar 1921 metais, bet oficialūs parceliavimo darbai užtruko – projektą paruošė tik 1926 m. Taip po žemės perdalijimo gimė Savanorių kaimas, kuriame įsikūrė 28 tėvynės gynėjai. Tarpukariu ir toliau dirbo buvusio dvaro spirito gamykla, išnuomota Kauno žydų bendrovei, ir kai kurios kitos įmonės. 1921 m. ūkiniuose pastatuose pradėjo „suktis“ kooperacijos bendrovė „Ūkininkas“, įkūrusi ir krautuvėlę, arbatinę bei vilnų karšyklą. Dabar dvaro rūmai restauruojami.