Kalvarijos dvaras

Pagal: dvylikakedziu.lt

 

      Kirsnos-Kalvarijos seniūnijoje Triobų kaimas ir dvaras įsikūrė vienu metu. Neabejojama, kad XVII a. antrojoje pusėje prie nedidelio Šešupės vingio, upės dešiniajame krante, jau egzistavo dvaras. Skirtingi tyrinėtojai nurodo ir kitus dvaro įkūrėjus: anot J. Totoraičio juo galėjo būti Mykolas Juozapas Sapiega, o, pasak J. Reitelaitį, - Kristupas Pacas. 1699 m. dvarą tikrai administravo Kirsnos, Nemunaičio ir Gražiškių girininkas Mykolas Juozapas Sapiega. Pagal kitus šaltinius pirmuoju dvaro valdytoju galėjo būti vienas iš artimiausiai tarnavusių klebonų.

        Jau dabar neabejojama, kad Kalvarijos dvaro vardas vėliau prigijo ir pačiam miesteliui, kuris iš Triobių virto Triobiais – Kalvarija, Kalvarijos Triobiais, o vėliau – tik Kalvarija. 

         XVIII a. pradžioje seniūno pareigas ėjo ir dvarą tvarkė Augustas Mykolas Kosciuška Siechnovičius, jo žmona Sofija Volskytė, Marcijonas Valavičius, jo žmona Antanina Valavičienė. Kai pastaroji 1721 m. mirė, seniūnu tapo Mykolas Kaributas Servacas Višniovieckis.

         Iš XVIII a. 3-4 dešimtmečio dokumentų sužinome, kad iš miestelio pro dvarą ėjo gatvė; dvare buvo seniūnija, kelios smuklės. Patys dvarininkai buvo suinteresuoti miestelio augimu. To amžiaus viduryje prie patvenktos Šešupės veikė malūnas.  Į kitą pusė pereiti ar pervažiuoti buvo galima mediniu tiltu, kurį 1752 m. pertvarkė ir rekonstravo užtvanką. 1737 m. Kalvarijos dvarui miestiečių mokėta 1049 timpos ir 14 grašių už sklypus ir krautuves, o 3539 timpos ir 24 grašiai – už karčemas ir malūną.

         1746 m. seniūniją ir girias gavęs valdyti Mykolas Sapiega, dokumentuose mini ir kaštus, išleistus dvaro prieigoms tvarkyti. 1752 m. buvo rekonstruotas medinis tiltas, ėjęs per dvaro užtvanką Šešupėje; tuomet jis buvo 23 uolekčių ilgio ir 7 uolekčių pločio. Atrodo, kad šį tiltą statė ne vietos meistrai, o atvykėliai iš Prūsijos.  

          Iš 1765 m. miesto inventoriaus netiesiogiai paaiškėja, kad link dvaro malūno užtvankos į Beržininkus vedusi gatvė jau buvo gana senoka ir joje negyveno žydai (tai nepasakytina apie beveik apie visas kitas gatves). 1778 m. dokumente vėl paminima dvaro užtvanka; kita buvo mieste.

          Dvare 1790 m. buvo kelios dūmos (kiemai); jų skaičius nenurodytas. Į dvaro sodybą vedusi gatvė jau turėjo Audėjų vardą. Tuo metu dvarą administravo komisaras Jurgis Bačkovskis. Be jo dvaro sodyboje gyveno gubernatorius Jonas Dauberšmitas, vachmistras Tadas Kabertas, raštininkas  Kasparas Rodovičius ir arklininkas Matas Stankevičius. Iš viso dvare gyveno 9 žmonės.

            Iš 1790 m. inventoriaus sužinome, kad seniūniją valdė LDK etmono Oginskio žmona, o dvarą administravo komisaras Jurgis Bačkovskis (žr. aukščiau). 1795 m. užėjus prūsams, dvaro laukuose buvo pastatytas didelis kalėjimas ir kareivinės, kuriose įsikūrė prūsų karinė įgula. Kalėjimo buvimas smukdė dvaro autoritetą ir infrastruktūros vystymą nukreipė į kaimyninę teritoriją, buvusią į šiaurę nuo dvaro. 1796 m. Audėjų gatvėje, vedusioje iš kalėjimo į dvarą, gyveno tik 3 žmonės. Tai byloja apie dvaro įtakos miestui netekimą.; anksčiau gatvėje fiksuota daugiau gyventojų. Vis tik dvaras negalėjo labai skųstis tokia kaimynyste, nes kalėjimo įkurta verpimo įmonė pirko iš jo žaliavą. Tiesa, ši įmonė, matyt, atsirado po karų su Napoleono armija.

          1808 m. Naujosios Prūsijos žemėlapyje matyti, kad dvaro sodyba susidėjo iš dviejų kompleksų: dvaro rūmų su priklausiniais ir į vakarus nutolusią plytinę. Pastaroji buvo įkurta Krusuriškių kaime, per kelis šimtus metrų nuo dvaro rūmų. Pastaruosius nuo kitų statinių skyrė kelias ir dabar vedantis į užtvanką. Prūsų armiją 1812 m. pakeitė du prancūzų armijos korpusai, vadovaujami jau pasižymėjusių karvedžių E. Boharne ir Sen Siro.

Dar labiau dvaro reikšmė sumažėjo 1829 m. baigus tiesti kelią Peterburgas – Varšuva, ėjusį už gero kilometro nuo dvaro. Apie 1830 m. mieste pastačius pašto stotį, Kalvarijos dvaras privalėjo tam tikromis dienomis duoti arklius ir vežėją paštui iki gretimos stoties vežioti. 1836 m. dvaras valdė 12915 margu žemės ir 1739 margų miško. Tais metais caras dvarą su visais pagrindiniais jo statiniais (vandens malūnu, keliomis karčemomis, plytine) ir kaimais majorato teise padovanojo generolui N. M. Stegmanui. Iš dotacinio rašto sužinome, kad dvaro sodyboje būta vandens malūno, keleto smuklių. plytinės; dar priklausė Kvietkinės ir kiti miškai bei kaimas (ar kaimai). Dvaras aprėpė  12915 margus žemės ir 1739 margus miško.

           1850 metais matininkas Pigmanas schematiškai nubraižė dvaro pastatų planą. Į plytinės kompleksą įėjo penki statiniai. Centre stovėjo mediniai dvaro rūmai, orientuoti šiaurės – pietų kryptimi. Į pietryčius nuo rūmų, matyt, stovėjo oficina. Parkas ar daržai beveik priėjo prie Šešupės. Rytinėje kelio pusėje buvo malūnas ir dar šeši ūkinės paskirties statiniai. Pietuose dvarvietę ribojo vietinis keliukas, užsibaigiantis sodybos vakaruose; vėliau jis buvo pratęstas iki Zigmantavo dvaro (taip rodo XX a. pr. žemėlapiai). Plaukiant žemiau užvankos užfiksuota didžiulė sala, išgraužta dviejų vandens proveržų (pro užtvanką). Kairiajame Šešupės krante, priešais salą, įtekėjo dar vienas upelis. Per jį Audėjų gatvėje irgi ėjo tiltelis.

           1851 m. dvaras galėjo vėl netekti dalies žemių, nes buvo svarstytas kalėjimo išplėtimo klausimas. Deja, pavyko kalinius nukreipti į kitus miestus. 1871 m. Rusijos dovanotų generolui feldmaršalui grafui Fiodorui Rembertui von  Bergui (1793 – 1874) majoratų plane, yra schematiškai pažymėta ir Kalvarijos bei Kalvarijos dvaras. Tačiau nėra duomenų, kad dvaras buvo perleistas minėtam kariškiui.

           1876 metais Kalvarijos majoratinio dvaro administratorius Sigizmundas Gavronskis  (atrodo, gyvenęs 1816 – 1886 m.) pasisiūlė miesto pakraštyje  pastatyti arklides, kalvę ir pratybų aikštę dislokuoto karinio eskadrono įgulai. Apie 1890 m. į majoratinio dvaro sudėtį įėjo keli dvarai, pvz. Orijos, kuriame stovėjo 9 pastatai ir gyveno 55 žmonės.

             Dvaro sodyba, skendinti žalioje lapijoje, tapo dar vienų graudžių įvykių liudytoja – čia slaptai su artimaisiais susitikdavo Kalvarijos kalėjimo nuteistieji. 1905 m. jame sėdėjęs Andrius Matulaitis prisimena: „“Žiūrėk, kurią dieną atsidaro kalėjimo durys ir mus varo parnešti iš Šešupės vandens. Iš syk mus tatai stebindavo: mes politiniai kaliniai ir mus varo parnešti vandens. Tik vėliau sužinojome, kad Jankauskas ir dar kitas kalėjimo sargas lietuvis, kurio pavardės neatsimenu, buvo susitarę su mūsų artimaisiais mus atsivesti prie Šešupės, kur mums ką nors įduodavo namiškiai ar pažįstami“. Dvare tarnavę žmonės prisiminimuose akcentuodavo, kad iš kalėjimo sklido ne tiek aimanos, kiek graudžios lietuviškos dainos. Jie sakė: „Skambėjo visa Kalvarija“.

            1914 m. spalio 21 d. laikraštis „Viltis“ pranešė apie vokiečių savivaliavimą Kalvarijos dvare: „Rugsėjo 3 (16) dieną 5 val. vakarą pasirodė pirmutiniai vokiečių žvalgai, paskui ant rytojau prieš piet įėjo visa divizija raitarijos su armotomis ir pėstininkų būrelis. (...) Rugsėjo 18 d. vokiečiai palikę Kalvariją pradėjo trauktis atgal. (...) Sudegino Kalvarijos dvarą ir kankino dvaro užvaizdą Čėsną, norėdami, matyt, kad šis išsipirktų. Visaip gązdino, laikė tvarte uždarė, vedė kart, sakė sušaudysią, bet galutinai paleido, sakydami: „živoj, domoi“. Tuo metu „Lietuvos žinios“ (nr. 163) skelbė: „Kalvarijoje sudegintas majorato dvaras ir elektros malūnas, taip pat daugybė pašaro, kurį vokiečiai tarė esant rusų kariuomenės. (...) Miesto trobos liko sveikos“. Savaitraštis „Šaltinis“ (nr.38-39) nurodo ir priežastį, kodėl vokiečiai taip pasielgė: „Sudeginta tiktai po keletą ūkininkų mūšių vietose ir didelis dvaras ties Kalvarija tyčia vokiečių uždegtas – būk už tai, kad šovę kas iš dvaro į vokiečius. Sunku čia susekti tiesą“. 

           1915 m. pavasarį, prieš pat Šv. Velykas, vokiečių kariuomenė specialiai sudegino kareivines ir dvaro rūmus (dokumente jie vadinami „gyvenamuoju namu“). Vadinasi, dvarą vokiečiai padegė net du kartus: 1914 m. rudenį ir 1915 m. pavasarį. Žinant, kad rusų karininkai 1914 m. pabaigoje užsukdavo į dvarą išgerti arbatos (o gal ir ko nors daugiau), reikia manyti, kad rudeninis gaisras visiškai nesunaikino dvaro, arba jo dalis buvo greitai atstatyta. Pasirodo, kad tai dar nebuvo paskutiniai gaisrai to karo metais. Spaudoje rašoma, kad 1916 m. vokiečių atkurta Kalvarijos gaisrininkų komanda, turėjusi apie 100 narių, dar kartą gesino Kalvarijos dvarą.

          Dvaro ūkinė veikla apmirė; dvare buvo „atgaivintas“ tik malūno darbas. Kunigas Motiejus Gustaitis, 1917 metais pravažiavęs pro Kalvariją, apie vokiečių demonstruojamą prievartą rašė: „Kalvarijos dvare irgi varo į darbą, vyrams moka po 20 pf, moterims po markę“.

          1918 m. valstybiniame dvare pradėjo veikti mokykla. Čia atsirado vietos ir dar dviems įstaigoms: karo intendentūrai ir dvaro administracijai. Kai gyventojai paprašė, kad būtų suremontuota dvaro mokyklos vedėjos patalpa, miesto burmistras Feteris ir jo padėjėjas Bliumensonas pareiškė, kad tai yra pačių dvaro gyventojų reikalas.

           Dar net neprasidėjus žemės reformai valdžia ėmė parceliuoti dvaro valdas. Matininkai J.Račiūnas ir F. Saulitas 1920 – 1922 metais išmatavo daugiau kaip 200 sklypų naujakuriams. Buvusį valstybinį dvarą valdžia 1922 m. gegužės mėnesį išnuomavo Kauno turtuoliams, kurių lyderiu buvo ponas Valeika. 1923 m. balandžio 12 d. „Socialdemokratas“ rašė: „ Kuomet dvaras buvo valdžios laikomas darbininkams buvo daug laisviau gyventi: darbininkai galėjo tarp savęs pasikalbėti, pasitarti; be to ir pats ūkis kitaip buvo vedamas: darbininkams nereikėjo naktimis klaidžioti Šešupės pakrantėmis ir ieškotis žagarų kurui. (...) Valdžiai valdant dvarą jo administracija šiaip taip aprūpindavo darbininkus kuru“. Naujieji dvaro nuomotojai darbininkus tampė po teismus, iš darbo atleidinėjo didelį patyrimą turinčius darbininkus. Kurį laiką dvaras liko be račiaus ir kalvio. Tuo metu dvare liko dirbti 14 samdinių ir keletas amatininkų, gyvenusių nepaprastai apleistuose, pajuodusiomis sienomis kumetynuose. Mokyklą iškėlė į ... buvusius kiaulių tvartus. Nepadėjo ir miesto valdžios grasinimas teismais – mokykla nebuvo grąžinta į „geruosius“ pastatus.

            1923 m. gyventojų surašymo duomenimis dvaro pastatuose gyveno 246 žmonės. Malūną ir kai kuriuos statinius valdė stambus miestelio verslininkas, milijonierius I. Romanovas, bet nuolat užsienyje ieškojo šių statinių pirkėjų. Vėliau (t.y. po 1934 metų) jis valdas pardavė ir išvyko į užsienį (berods, Palestiną). Dvaras gavo valstybinio kultūrinio dvaro statusą ir išsaugojo neįprastai dideles Lietuvos dvarams valdas. Jis buvo išnuomotas kelių agronomų grupei, kuri administratoriumi paskyrė  agronomą Stepą Ganusevičių. Dvare gyvenantiems vaikams buvo atidaryta pradžios mokykla. Kituose butuose gyveno mokytojai. Deja, kai kurie mokytojai nenorėjo gyventi „vištininkuose“ (taip juos įvardija 1925 m. spauda) ir apsigyveno už poros kilometrų mieste. Iš pavyzdinio dvaro tarnautojų dar paminimas ir kerdžius.

         1926 m. „Šaltinio“ nr. 25 skaitome tokią žinutę: „Kalvarija. Čia yra trys malūnai: du mieste ir vienas dvare, kuriuos laiko žydai“. Mieste centnerio javų sumalimas kaštuoja litą. Dvaro malūnininkas, norėdamas pavilioti daugiau žmonių, ima už centnerį po 50 c ir du kilogramu miltų. Ar tai pigiau? Bet kas kaimiečiui galvon; kad tik centų mažiau reik mokėt“. Aukščiau dvaro užtvankos esančių Kreivukės, Brazavo, Kalvių, Smalninkų, Naujienėlės kaimų gyventojai nuolatos skundėsi, kad upė semia jų pievas, o malūno savininkas neatlygina nuostolių. Jų nuomone, labai padėtų ir melioracijos darbai.

         Trečiajame dešimtmetyje dvaro kemeriu, t.y. prievaizdu dirbo Adolfas Žukauskas, kuris apie 1926 m. gavo sklypą išparceliuoto dvaro žemėse. 1932 m. gilino Šešupės vagą ties dvaro sodyba. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dalį dvaro valdų eksploatavo agronomas Stepas Ganusevičius.

          Dar kartą dvarą išgarsino viena nelaimė – gaisras, įvykęs 1932 m. gegužės 28 d. Pateiksime ištrauką iš to laikotarpio „Suvalkiečio“ laikraščio: „Ruošiantis V-29 d. numatytai demonstracijai, diena prieš tai Kalvarijos kultūriniam ūkyje – dvare kilo gaisras: užsidegė vištininkas – inkubatorius. Gaisras buvo staigus, trobesys – labai mažas, tai nors ugniagesių komanda su visa gurguole ir visais 63 ugniagesiais pribuvo laike 20 minučių, bet mašinų paleisti neteko. Pats gaisras nebuvo pavojingas tolimesniems pastatams ir p. dvaro administratorius, vietoje priešintis ugniagesiams, jau atvykusiems virš klm. į gaisro vietą, turėjo paskambinti ir nebūtų reikėję, tokiu blogu keliu be reikalo vykti. Prie šios progos tenka pažymėti, kad Kalvarijos valst. dvaras, pavyzdinis ūkis, yra gana didelis, turintis virš 300 ha, yra daug didelių trobesių, bet neturi jokių priešgaisrinių įrankių. Matyti, p. administratorius, globodamas tokį didelį valstybinį turtą, visus gaisro įrankius laiko „nekultūringais“ ir dėl to beveik išsivijo ugniagesius atvykusius gaisro gesinti. Toje vietoje dar yra didelis p. Romanovo malūnas. Kadangi kaip dvaro, taip ir malūno namai gyvenamieji, tai toks neturėjimas jokių priešgaisrinių įrankių yra nepakenčiamas ir net neleistinas“. 1934 metais buvo mėginta iš dvaro, turinčio 319 ha, paimti du hektarus miesto sodui praplėsti kitame Šešupės krante. Atrodo, kad šis sandėris įvyko. Gatvę, ateinančią į dvarą nuo šiaurinės miesto pusės, pavadino Kalėjimo gatve (jos vakarinėje pusėje 1795 – 1915 m. stovėjo didelis kalėjimas).

          Kai malūną nupirko „Lietūkis“ buvo sutvarkyta aplinka (iškirstos dvaro sodyboje vešėjusios piktžolės ir krūmokšniai), išbetonavo upės krantines, medinius priestatus pakeitė mūriniai, pastatyta nauja turbina, pradėti remontuoti darbininkų butai. Į šiuos darbus „Lietūkis“ investavo penktadalį milijono litų. Naujieji savininkai pasitikėjo anksčiau dirbusiais samdiniais ir juos paliko darbe bei padidino atlyginimus. Dvaro teritorijoje buvo apie 30 ha gero molio – jį ėmė kasti ir gamino plytas, reikalingas ne tik pertvarkyti malūno ūkį. Tiesa, plytos čia buvo gaminamos jau seniai – didėjantys poreikiai iššaukė naujos plytinės statybą, kuri prasidėjo 1939 m. Metais anksčiau senojoje plytinėje buvo pagaminta 264 000 plytų.

           Dvaro valdytojas, agronomas S. Ganusevičius garsėjo apskrityje turįs produktyviausią karvių bandą. Jo laikoma kaimenė buvo taip pat didžiausia visoje apskrityje. Kiaulių kontrolinio ūkio (jų apskrityje buvo tik 4) produkciją noriai pirko bendrovė „Maistas“. Kalvarijos pieninė, kasmet perdirbusi apie 5500 tonų pieno, taip pat buvo artimai susijusi su Kalvarijos dvaru ir jo laikytojais.

         Išliko daugiaaukštis vandens malūnas, kumetynas, gyvenamasis namas, tvenkinys ir senovinio grindinio atkarpa.