Veidrodžio istorija

Pagal: dvylikakedziu.lt

 

     Archeologai tvirtina, kad jau bronzos amžiuje veidrodžiai buvo gaminami iš vario ir bronzos. Net graikų mitologijoje minimas veidrodis, kuriuo Persėjas nužudė Medūzą Gorgoną.

     Viduramžiais tobulą  veidrodžių gamybos technologiją buvo įvaldę Venecijos meistrai. Meistrui, išvykusiam į kitą šalį ir atskleidusiam savo amato paslaptį, grėsė mirtis. Keturis prancūzų paviliotus veidrodžių meistrus nunuodijo tėvynainiai. Tiesa, per vėlai, nes jie spėjo atskleisti meistrystės paslaptį.

 

    Nėra ko stebėtis, kad gamybos paslaptys buvo saugomos taip skrupulingai. Pirmieji veidrodžiai ir dideli stiklo lakštai buvo neįsivaizduojamos vertės: vienas veidrodis kainavo tiek pat, kiek vidutinio dydžio dvaras, už vaizdą atspindintį stebuklą turtuoliai mokėdavo du kartus daugiau nei už tokio pat dydžio garsiausio to meto dailininko paveikslą.

     Todėl tik karališko kraujo turintys asmenys galėjo leisti sau tokią prabangą. Veidrodžiais savo rūmuose puikavosi Anglijos karalius Henrikas VIII ir Prancūzijos karalius Pranciškus I. Visus nurungė Liudvikas XIV: norėdamas priblokšti svečius prabanga ir puošnumu, Versalio rūmuose atidarė ilgą veidrodžių galeriją, ten ant sienų kabojo daugiau kaip 300 nepaprasto dydžio veidrodžių. Valdovas tikslą pasiekė - kiekvienas, apsilankęs galerijoje, buvo pakerėtas nepakartojamo regimo. Liudviką XIV pradėjo pravardžiuoti "Karaliumi Saule".  Cheminį procesą, leidžiantį stiklo paviršių padengti sidabru, 1835 m. išrado Justus von Liebig.

     Žiupsneliu karališko aristokratiškumo galima "pagardinti" ir šiuolaikinį interjerą. Galima pasirinkti baldus su veidrodžio ar stiklo inkrustacijomis. Atspindėdamos šviesą veidrodinės detalės tarsi "aptaško" patalpą šviesos purslais ir suteikia interjerui tam tikro iškilmingumo.

    Paprasčiausia veidrodinė širma, kurios stiklinis paviršius padengtas rombo formos tinkleliu, primenančiu viduramžių laikų langų groteles, gali sukurti turtingos ponios buduaro įvaizdį. Širmos medinius rėmus galima papuošti bronzinėmis arba pasidabruotomis inkrustacijomis. Dvariško puošnumo elementai dera ir ant šiuolaikinių baldų.

     Stilių ir epochų maišymas kartais gali duoti stulbinančių rezultatų. Svarbiausia - neperlenkti lazdos ir senoviškus elementus bei veidrodinius ar stiklinius intarpus naudoti saikingai.

     Klysta tie, kurie mano, kad puošnūs baldai su veidrodiniais intarpais tinka tik prabangiems namams. Antikvarinė komoda su funkcionaliu veidrodžiu tarsi byloja, kad šiame bute gyvena jaunasis paveldėtojas, trumpam iškeitęs dvaro prieglobstį į miesto šėlsmą. 

     Veidrodis mus keri ne tik savybe atspindėti daiktus, bet ir mistiška aura. Neveltui daugelyje pasakų veidrodis turi nepaprastų galių. Net ir išaugę iš pasakų klausytojų amžiaus daugelis linkę mistifikuoti veidrodžius - esą ten galima pamatyti dvasių ar vaiduoklių. Toks tikėjimas atsiranda dėl to, kad atspindėdamas realius daiktus veidrodis gali "sukurti" miražų ir neegzistuojančių erdvių. 

     Visiems puikiai žinoma gudrybė, kai pakabinus veidrodį ant sienos galima vizualiai praplėsti siaurą patalpą. Be to, veidrodis gali ne tik "sukurti dvynius", bet ir "ištrinti" daiktus. Paprasta komoda, padengta veidrodinėmis plokštelėmis, tarsi ištirpsta, tampa neapčiuopiamu miražu. 

 

Keletas faktų:

I mūsų eros amžiuje Romoje buvo pagaminti pirmieji veidrodžiai iš stiklo. Tokį veidrodį aprašo tuo metu gyvenęs Plinijus; anot jo, toks šedevras buvo sukurtas Sidono mieste (dabar Libanas).

Iki šių dienų yra išlikę II amžiaus veidrodžių pavyzdžių. Kol nebuvo išrastas stiklas, Egipte vietoje veidrodžių buvo naudojami gaminiai iš įvairaus metalo: vario, bronzos, sidabro ir kt. Šių metalų plokštelės buvo išlyginamos, nušveičiamos iki spindesio ir naudojamos kaip veidrodžiai. Sidabrinis veidrodis aptiktas ir Pompėjos pelenuose.

Arabai parabolinį veidrodį aprašė X a.

XI a. veidrodžius gamino Ispanijoje įsikūrė maurai.

XIII ir XIV amžiuje pagrindiniai veidrodžių gamybos centrai buvo Niunbergas (Vokietija) ir Venecija (Italija) - šie miestai garsėjo itin aukštos kokybės gaminiais.

XIV a., viduramžiais išrastas stiklo pūtimas. Tuo metu veidrodžiai buvo gaminami pjaustant gaubtas stiklo formas. Tačiau tokiame veidrodyje atspindys nebuvo itin aiškus ir ryškus.

XVI a. pabaigoje, Renesanso epochoje Italijoje, Murano saloje pradėta masinė veidrodžių gamyba metaliniu pagrindu, t. y. švino ir gyvsidabrio derinys. Vietiniai veidrodžių meistrai ištobulino tokį gamybos būdą ir pradėjo gaminti didelius veidrodžius. Žinoma, kad 1507 m. broliai Danzola del Gallo, dirbę Murano saloje, užpatentavo dvidešimt penkeriems metams naują veidrodžių gamybos būdą. 

Atrodo, kad tuo metu panašus veidrodžių gamybos būdas buvo žinomas Prancūzijoje (Saint – Gobai  manufaktūra), Bohemijoje ir Flandrijoje. 

Grinling Gibbons (1648-1721) pradėjo gaminti veidrodžius, laužiančius šviesos atspindžio kampą („laužytus“ ar suapvalintus veidrodžius).

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV persiviliojo veidrodžių meistrus iš Murano salos į Paryžių - šis įvykis dar žinomas kaip pirmasis pramoninis papirkinėjimas. Tuo metu atspindintį paviršių paruošdavo maždaug per 20 valandų.

1835 m. vokiečių chemikas Justus von Liebig (Vokietija) atrado būdą, kaip stiklo paviršių padengti sidabro nitratų sluoksniu. Šis atradimas buvo šiuolaikinės veidrodžių gamybos pagrindas.

1886 m. amalgama dėl nuodingumo (metalai, tirpinti gyvsidabryje) buvo uždrausta naudoti stiklo paviršiaus dengimui.

Šiomis dienomis veidrodžiui pagaminti ant stiklo vakuume purškiamas plonytis lydyto aliuminio ar sidabro sluoksnis.

1978 m. išėjo lietuvių kilmės meno istoriko Jurgio Baltrušaičio knyga „Veidrodis. Apreiškimai, iliuzijos ir fantastika“ (Le Miroir, essai sur une légende scientifique, révélations, science fiction).