Antikvarinių baldų „bendrabutis“

   pagal D.Sėlenio straipsnį

 

   „Jie iškart norėjo nupirkti viską. Bet kas iš tų milijonų, jei viską pardavęs po to nieko neturėsiu ir  nenusipirksiu?! Tam juk skyriau keliasdešimt savo gyvenimo metų“,- šiek tiek pyktelėjęs už klausimą, kodėl jis nesutiko su viliojančiais garsių ir labai turtingų žmonių pasiūlymais, stebėjosi vienas garsiausių Lietuvos kolekcionierių X.X.

    „Neminėsiu čia apsilankiusių pažįstamų, draugų ir pirkėjų vardų bei pavardžių,- iškart įsakmiai įspėjo XX.   Jų ratas platus ir tai labai žinomi žmonės.” Ilgai šešėlyje buvęs žinomas senovinių automobilių bei antikvariato kolekcionierius pirmą kartą sutiko ne tik parodyti žurnalistams, bet ir leisti nufotografuoti didžiąją savo kolekcijos dalį. Žinojome, kad X.X kolekcijoje - bent dešimt senovinių automobilių, o vienu jų, 1937-ųjų “Mercedes 320” per įvairias šventes jis vėžino Kauno, Anykščių ir kitų miestų merus. Žinojome ir tai, kad jo kolekciją matė aukščiausio rango Lietuvos politikai, dvasininkai, turtingiausi verslininkai, puikiai žinomi sportininkai.

       Kauno dienos” žiniomis, kartais tie žmonės, lydimi apsaugos darbuotojų, apsilankydavo vakarais ar net vėlyvomis naktimis. Kai kurie daiktai puikuojasi ir jų namuose, tačiau kai kurių kolekcionieriaus širdžiai brangių senovinių daiktų bei mašinų X.X. nepardavė. Įspūdingus daiktus ir automobilius įvertino ir kai kurie itin garsūs Rusijos kolekcionieriai milijonieriai. “Jie surado mane ir iškart siūlė viską pirkti. Vienas jų Maskvoje dabar rengiasi atidaryti senovinių mašinų muziejų. Žinau, kad po to jie viską iššlavė iš kelių Vokietijos kolekcionierių, - paprašęs neminėti aukščiausio rango Rusijos politiko sūnėno vardo, prasitarė X.X. Tą žmogų lydėjo apsauga iš Rusijos.

      Privažiavus prie sovietinių laikų statybos, tačiau greitai rengiamo renovuoti penkių aukštų kuklaus bendrabučio Jonavoje, sukosi įvairios mintys: “Ir ką jis keliuose kambariuose gali sutalpinti? Kur stovi baldai, mašinos?”. Juoda odine striuke, megztuku vilkintį neaukštą ir čia pat, kitame, jau renovuotame buvusiame bendrabutyje, gyvenantį kuklų vyrą pakiliai vizgindamas uodegą lydėjo juodas kiemsargis Džeris. Einame į daugiabutį. Senos durys, pasisveikina budėtojas, nužvelgiame koridorių: tuščia, dulkėta. Lipame į kitą aukštą. X.X atrakina duris - vėl koridorius ir tik tuomet paaiškėja: visuose šio aukšto koridoriaus butuose laikomi vien tik kolekcionieriui priklausantys daiktai.

     Prieš keliasdešimt metų numizmatika susidomėjęs ir buvusiuose Profsąjungos rūmuose su kolegomis monetomis besikeičiantis Anykščiuose gimęs ketvirtos klasės mokinys X.X. tuomet net neįsivaizdavo, kad daug vėliau jis turės nuosavą bendrabutį, o du pastato aukštai bus prikrauti įvairių senienų bei... automobilių. “Galbūt dalį daiktų perkelsiu į sodybą”, - tarsi nenorėdamas trikdyti ramybės tyliai kalba X.X. 

     Negalėčiau parduoti visko ir juolab - iškart, - šypteli kolekcionierius. - Ką po to daryčiau? Tiek daug metų darbo, paieškų. Be to, labiausiai mėgstu senus automobilius, o ne senus daiktus, baldus, nors ir jie artimi mano sielai.” Tačiau kitame, trigubai didesniame už įprastus, kambaryje X.X lankosi itin dažnai, nes ten jis pailsi. “Senienos man nėra verslas. Tai... - išjungęs specialią signalizaciją ir apžvelgdamas atrakintą kambarį ieškojo žodžių X.X. - ... žodžiais neapsakomas malonumas, čia geriausiai pailsiu. Man gera jausti praėjusių laikų dvelksmą. Atsisėdu ir mėgaujuosi senovės dvasia bei ramybe.” Pakeliui į šią praeities oazę reikėjo praeiti pro keliolika įvairiausiomis senienomis prikrautų kambarių: nuo dešimčių laikrodžių, kėdžių, spintų, skrynių iki įrankių, žemėlapių, pieštukų, žaisliukų... “Svajoju įkurti muziejų, - į iš nuostabos ištįsusį veidą reagavo X.X. - Pinigine prasme dauguma šių daiktų nėra brangūs. Tačiau man jie - svarbūs.”  

        Senienų istorijos? X.X sėdasi ant kelis kartus restauruotos 1755 metų rokoko stiliaus sofos. Ji, šeši krėslai, stalas, restauruoti užsienyje, kainuotų didelę pinigų sumą. “Lietuvoje tokių dalykų žmonės dar nevertina arba vertę suvokia labai pamažu”, - įsitikinęs kolekcionierius. Jis neprasitaria, kas norėjo pirkti šį komplektą, nes asmuo - gerai žinomas Lietuvoje žmogus. Rodo unikalias žvakides, statulėles, paveikslus, laikrodžius, kurie 11 valandą suskamba vieną akimirką. Beveik visi daiktai surinkti Lietuvoje, kai kurie atvežti iš Maskvos, Sankt Peterburgo. Verslininkas neslepia, kad labai sunku žinoti visų senienų istorijas. Kolekcionierius jų nekuria, kaip tai daro kai kurie šiuos daiktus perparduodantys komersantai. “Ant 1850 metais pagamintų kėdžių ir prie šio stalo sėdėjo jų savininkas - Kauno burmistras, - X.X mosteli į restauruotą bei gintaro spalvos apmušalais aptrauktą raudonmedžio stalo, sofutės ir krėslų komplektą. - Pirkau iš praeity žinomo antikvariato “Mona Liza” savininko Vytauto Šimkaus.” Žinomo dramaturgo, “Vilkolakio” teatro bei vėliau Kauno dramos teatro direktoriaus Antano Sutkaus paveikslus, porcelianinius indus ir baldus pirko iš jo dukters.  

       Įspūdingas 1840 metų prancūzų gamybos laikrodis, X.X parodo įvairiais ornamentais ir figūromis puoštą aukso spalvos laikrodį, kokį turi ir Klaipėdos muziejus. Kitas unikalus laikrodis keliavo iš rankų į rankas, jį buvo pavogę, bet jis vėl grįžo pas šeimininkus, kol jie jį pardavė. Senovišką kortų žaidimui skirtą ampyro stiliaus bronza puoštą komplektą - stalelį, du krėslus bei dvi kėdutes - pirko po vieną, kai jų buvusiems savininkams labai prireikė pinigų. Graži, ryškiaspalvė sofa netrukus bus išvežta į savo kanalais, tvenkiniais ir romantiška aplinka garsėjantį Burbiškių dvarą. Kai kuriuos daiktus kolekcionierius įsigijo iš Lietuvos dvarininkų tarnų. Į Sibirą ištremtų žmonių tarnai ištikimai saugodavo daiktus, perduodavo savo vaikams, anūkams, o jie vėliau parduodavo. Kai kuriuos daiktus sugadindavo, išmesdavo į šiukšlynus. “Mistinių istorijų nepamenu, - eidamas koridoriais kalba X.X ir prisipažįsta tikįs, kad daiktai kaupia energiją. - Kai kurie, ypač veidrodžiai, tiesiog spinduliuoja blogą energiją. Jų stengiuosi nelaikyti.”  

        Žmogus sėdo ant kėdės, ji lūžo, o ten - lobis, - rodydamas supjaustytas kėdes bei sofas tikrą istoriją pasakojo kolekcionierius. - Žmonės pasistatė namus, o po to sugadintus baldus pardavė. Maskvoje, Piteryje dažnai žmonės į antikvariatus atnešdavo parduoti senus baldus išsukinėtomis kojelėmis ir išpjaustytais pamušalais - ieškodavo lobių.” Ar X.X kada nors pjaustė senų kėdžių, sofų pamušalus ir it koks “Dvylikos kėdžių” herojus Kisa arba Benderis ieškojo brangenybių? Jonaviškis ryžtingai purto galvą. “Kas ieško lobio, niekada jo neranda, - kalba tvirtai įsitikinęs. - Randa tik tas, kuris lobio neieško. O man tai ne lobio ieškojimas ir ne verslas. Man - malonumas. Mano devizas - gyventi.” Po akimirkos kolekcionierius prisipažįsta, kad šiame pastate itin brangūs daiktai nelaikomi. Tam yra bankų saugyklos. Ir tuomet nieko nesakęs X.X akimis parodė į vieno daikto originalumą bei priklausomybę patvirtinančius dokumentus. Įspūdingo meninio daikto autoriaus vardas ir įsivaizduojama kūrinio suma atėmė žadą.