Komodos istorija

Komodos istorija siekia labai senus laikus. Laikui bėgant keitėsi jos formos, bet konstrukciniai sprendimai išliko beveik tokie patys. Daugelis tyrinėtojų komodų „šaknų“ ieško rytuose. Pirmosios komodos, galbūt, gimė Kinijoje. Japonų budistų šventyklose religinės knygos buvo saugojamos dėžėse, primenančiose vieną ant kito sudėtus komodos stalčius. XVII – XVIII amžių sankirtoje kinai patobulino komodą (ypač pridedant kojas) ir suteikė jai dabartinio baldo formą. Tiesa, tuo pačiu metu komoda gimė (ar atgimė?) ir Europoje. Ir atrodo, kad šis kūrinys nebuvo tiesiogiai nulemtas Rytų šalių pasiekimų.

Manoma, kad europinės komodos pirmtakas yra skrynia. Tapsmas komoda buvo ilgas. Neatsitiktinai ir šiandien Lietuvoje galima aptikti puskomodžių: jų viršus yra atvožiamas, o apačioje slypi vienas ar du stalčiai. Ir atvirkščiai yra skrynių, kurių fasadinėje pusėje imituojami stalčiai. Iš pradžių skrynia „ūgtelėjo“, o paskui atsirado kojelės, o dar vėliau – lygūs šonai tapo durelėmis. Apie XVII amžių iš pradžių Italijoje, o paskui Prancūzijoje atsirado kredensas: nedidelė dvejų durų spintutė su stalčiumi (ar dviem nedideliais stalčiais). Nuo jos iki komodos – jau tik vienas žingsnis. Būtent tada ir pradėjo rastis pirmosios tikros komodos, t.y. tokios, kokias mes žinome dabar. Skiriamasis komodos ženklas tapo daugybė stalčių ar stalčiukų, išdėstytų vienas virš kito.

Išliko 1692 metų dokumentas – Paryžiaus katalogas – kuriame baldas įvardintas „komodos“ terminu. Jį sukūrė garsiausias prancūzų baldžius A. Š. Bulis. Tiesa, pats meistras, šį ant nedidelių kojelių stovinčio karkaso ir stalčių junginį vadino kitaip „regentu“, t.y. regento Pilypo Orleaniečio, pavadavusio mažametį karalių Liudviką XV, garbei. Tačiau labai greitai prigijo „komodos“ pavadinimas.

Jos populiariomis tampa apie 1700 metus, o šiandieninė forma nusistovi XVIII amžiuje. Iš pradžių jų plotis visuomet viršijo aukštį. Ši pilvota „bomba“ stovėjo vos ant įžiūrimų kojelių. Tik tokios masyvios komodos galėjo atlaikyti neploną marmuro stalviršį. Šie baldai paprastai buvo statomi tik dviejose rūmų kambarių vietose: priešais židinius arba tarp langų (bet ne prie ilgesnės sienos). Liudviko XV komodos dažniausiai turėjo tris stalčius, tačiau vidurinysis buvo padalintas į dvi erdves. Dar vėliau šis stalčius virto dviem atskirais stalčiukais. Kartais jie turėjo bendrą dangtį, už kurių slėpėsi du vidiniai stalčiukai. Tarpai tarp visų stalčių buvo vos įžiūrimi, paslėpti po įvairiais apvadais ar kitais puošybos elementais. Tuo metu vyravo ąžuolo ir riešuto medienos komodos, kurias dažniausiai faneruodavo įvairios medienos lukštais.  

Komodos žvaigždžių valanda išmušė pirmoje XVIII amžiaus pusėje. Pats žodis „komoda“, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „patogus“. Rokoko epochoje šis baldas buvo būtina paradinio interjero dalis. Subtilios ir lengvos komodos išsiskyrė aptakiomis formomis ir rafinuota apdaila: vėžio kiauto, perlamutro, dramblio kaulo, brangakmenių inkrustacijomis, paauksuota ar „plika“ bronza. Labiausiai paplito neaukštos „banguotos“ dviejų stalčių komodos riestomis kojomis. Be skirtųjų pasipuikuoti, atsiranda ir kitokių komodų: buduarui – su veidrodžiu, darbo kabinetui - komoda-sekreteras. Liudviko XVI laikais komodos sulieknėjo, prarado „išpūstumą“, sutrumpėjo kojelės. Faneravimui rinkosi egzotišką, Europoje neaugantį medį (tiesa, buvo atskirų baldžių mokyklų, propagavusių vietinių vaismedžių naudojimą). Apie 1770 metus komodų kojos „ištiesėjo“, formos sugriežtėjo. Naujove tapo iš šonų ištraukiami stalčiukai; tokiose komodose fasade buvo tik stalčių imitacijos. Labai nagingi meistrai gamino tokias komodas, kad stalčiai „sulįsdavo“ iš visų paradinių pusių. Apie 1790 m. perėjo ir prie dviejų stalčių baldų. Tuo metu paplito ir gamtos siužetų vaizdavimas stalčių išorinėse dalyse.  

Meistrai ėmė rungtyniauti: kas sukurs gražesnę ar prabangesnę komodą. Pačias grakščiausias „stalčių saugyklas“ dėl jų banguojančių formų ir lenktų kojų netgi vadino „šokančiomis“. Tokių komodų paskirtis buvo ne tiek praktinė, kiek interjero puošybos atributas. Nebelieka kampuotų komodų; jos suapvalėja, „užsiaugina“ pilvelius. Kai kurios komodos taip sumažėja, kad jas – dar vadinamas „saldainių dėžutėmis“ – derėtų priskirti puošnių dėžių ar skrynių kategorijai.

Klasicizmas ir ampyras suteikė šiam baldui daugiau funkcionalumo, dekoras tapo saikingesnis, ryškesnės geometrinės formos; supaprastėjo ir rankenos. Tekintos ar kitokios apvalios ir pusiau apvalios dekoratyvinės kolonos suteikė baldui monumentalumo. Kolonų kapitelius dažė bronzos „auksu“. Turtingesniuose kraštuose stalviršius pakeitė marmuras, o „vargingesnieji“ sumanė sudvigubinti medinius stalviršius. Tačiau nė vienam novatoriui nepavyko į baldo formas įnešti asimetrijos „vėjų“. Drabužių spintos dar nebuvo užkariavusios kambarių, jiems buvo skiriamos atskiros patalpos, todėl reikalingiausios smulkmenos buvo laikomos komodose, stovinčiose miegamuosiuose. Neatsisakyta įvairiau pasinaudoti ir komodos stalviršiu. Paprastų žmonių namuose jos pasižymėdavo funkcionalumu, o aristokratų rūmuose – savo išskirtinumu spinduliuodavo prabangą.

Anglai Egipto žygių metu susižavėjo senaisiais baldų pavyzdžiais ir mėgino juos atkartoti. Nors anglų komodos ir nebuvo labai sudėtingos, bet pasižymėjo kokybe. Italai gamybai naudojo daugiau medienos rūšių (net tam, rodo, netinkamą medį – alyvmedį); viršutinį stalčių puošė tapyba, o po juo talpino du kuklesnius, žemesnius stalčius.  Norėdami pabrėžti komodos fasado kampus, naudojo marketri techniką, pagal geometrinius principus sudėliojant atskiras puošybos detales. Mėgo italai ir prancūziskas Liudviko XVI komodas, kurias vadino „madžolinomis“. JAV komodų puošyboje paplito vyšnia.

Napoleono Bonaparto sukarintoje visuomenėje gimė karo žygiams skirtos komodos modifikacija. Tai kuklūs baldai, neretai nusukamomis kojelėmis, kaustytos geležimi, turinčios spyneles, tvirtas rankenas. Netrukus sužinoma apie Kinijos skrynias ir europiečiai ima dengti komodas tamsiu laku. Jos tampa niūresnėmis ir paslaptingesnėmis. Ir toliau komodas kūrė tik patys talentingiausi meistrai – šis darbas buvo laikomas prestižiniu. Kitų baldų gamintojams buvo keliami žymiai mažesni reikalavimai. Ir nežiūrint į komodos struktūros paprastumą (dėžė su stalviršiu, keletas stalčių ir kojelės), kūrėjams netrūko fantazijos „atrasti“ ką nors naujo.

Viktorijos epochoje įsivyravo šviesios medienos komodos padengtos baltu (bet ne bespalviu!) laku. To anglams nepakako: jie lakuotas komodas „apjuosė“ drožinėtų gėlių girliandomis, ėmė imituoti net mažosios architektūros elementus. Praktiškesni prancūzai ėmė gaminti labiau įvairesnėse erdvėse patalpinamas aukštesnes, neretai net septynių stalčių, komodas. Žinoma, jos buvo gerokai siauresnės. Kai kurias tokias komodas jau derėtų vadinti šifonjerėmis. Kiekvienas iš septynių stalčių buvo skirtas vis skirtingai savaitės dienai – tarnaitės žinojo iš kurio stalčiaus reikia tą dieną išimti rūbus. Tose komodose, kuriose buvo saugojamos vertingos kolekcijos, įkonstravo spyneles; neretai ir stalčius buvo galima ištraukti tik tam tikra eilės tvarka. 

Vis tik XIX a. komoda griozdiškais stalčiais nepajėgė konkuruoti su kitais baldais, pavyzdžiui dviejų durų spintomis ar spintelėmis; prie šių baldų nereikėjo klūpoti ... Kompromisiniu kūriniu (tarp komodos, spintos ir sekretero) reikėtų laikyti vadinamąją Velingtono spintelę, sukurtą Anglijoje.

Komoda yra neįtikėtinai funkcionali: ji kompaktiškesnė nei spinta ir vizualiai ne taip užgriozdina kambarį. Be to, jos talpa didesnė nei spintos – išnaudojamas visut visas vidus. Svarbi komodų ypatybė – daugiafunkciškumas. Ji gali turėti atverčiamą viršų. Prigalvota nemažai naujovių, kad būtų galima lengviau stumdyti ar traukti stalčius. Išradingesni meistrai tuose stalčiuose ar jų landose įrengė slaptas erdves.

Populiari ir komodos atmaina – šifonjerė. Tai baldas, turintis keletą ar net keliolika stalčių ir gerokai aukštesnis už klasikines komodas. Šifonjerė turi įvairiausios formos kojas. Ji gali turėti ištraukiamą pulpitą rašymui ar lentynėlę ar atramą viršutinėje nugarinėje dalyje. Šiuo aukštu baldu dažniausiai naudojosi moterys; ypač šifonjerėmis su atverčiamu darbastaliu. Manoma, kad šifonjerės gimė Prancūzijoje apie 1730 metus.

Sovietinėse šalyse komoda buvo paskelbta miesčioniškumo simboliu ir vejama iš namų. Tačiau laikai pasikeitė, ir dabar jau niekam neateitų į galvą atsisakyti baldo, turinčio tiek daug pranašumų.