Rašomasis stalas

 

pagal „Dvylika kėdžių“

Vakarų Europoje tokios paskirties baldas XIV amžiuje buvo vadinamas sumodernintu lotynų kalbos žodžiu „desca“, reiškiančiu „stalas, ant kurio rašoma“. Tuo metu Prancūzijoje panašūs stalai buvo apmušami storu vilnos audiniu „bure“ – taip palaipsniui ir visas baldas įgavo tokį pavadinimą. Tačiau neabejojama, kad dar anksčiau rašomieji stalai buvo naudojami Tolimuosiuose Rytuose, kur raštija klestėjo.

Šio baldo „jaunystę“ sudrumstė didelis atradimas – knygų spausdinimas; tai sulėtino rašomojo stalo evoliuciją, kurio naudojimo monopolis telkėsi vienuolynuose ir valdovų rūmuose. XV a. bankuose ir biržose paplito stambus stalas su antstatine dėže, turinčia daug stalčių, stalčiukų ir durelių, neretai slepiančių dar kelias erdves. Laikui bėgant jie virto stalais – sekreterais .Baldas iki XVII a. išliko daugiau kaip darbastalis, o ne namų ūkio reikmuo. Kai XVII a. odadirbiams pasisekė geriau išdirbti odą ir ji pakeitė stalo audinį, šiuo baldu susigundė ir turtingesni žmonės – jie suprato, kad toks „medinis žaisliukas“ gali puošti jų namų aplinką ir byloti apie savininko išsilavinimą.

XVIII a. didikai netgi pradėjo rungtis turimų rašomųjų stalų dydžiu, prabanga ir nevietinėmis medžiagomis. Trijų stalčių rašomieji stalai (iki tol jų daugelis stalčių neturėjo) pavadinti „ministro stalais“. Šiek tiek už kuklesnių stalų dirbo mokslininkai.

Švietimo epochoje įsivyravo pasvirusį stalviršį turintys aukšti stalai: prie jų žmonės dažnai rašė stovėdami. Gal tingesniems ar vyresniems laiškų rašytojams sukūrė griozdiškesnius baldus: stalą ir su juo sujungtą krėslą. Toks derinys tapo klasikinio mokyklinio suolo – stalo prototipu. Nagingesni meistrai nusprendė gaminti judančias piupitro lentas. Įdomu, kad neretai ant tokių rašomųjų stalų buvo išdėstomos tik rašymo priemonės, o pats laiškas „gaminamas“ sėdint prie jo kėdėje ir laikant popierių ant sulenktų kelių.

Ypač išradingai šioje srityje reiškėsi prancūzai, davę rašymo stalams net keletą vardų. Stalas su atverčiama nuožulnia plokštuma, ant kurios buvo rašoma, pramintas „Dos d‘anae“, t. y. „asilo nugara“. Stalai, turintys suapvalintą dangtį, buvo pavadinti „cilindriniais“ stalais. Damos naudojosi „Bonheur du joir“ (lietuviškai „Dienos staleliai“) staleliais, kurie buvo gerokai mažesni ir grakštesni; manoma, kad jie atsirado XVIII a. trečiame ketvirtyje. Daug kas pirmuoju tokio stalo amatininku laiko paryžietį Marchans – Mercier.

Anglai tuos pačius stalus jau 1770 metais vadino tiesiog „moterų stalais“. Šie baldai atkartojo tuo metu architektūroje vyravusias neoklasicizmo stiliaus formas ir linijas. Visus šiuos stalelius margino marketri technika ir tepė iš Rytų šalių atsigabentu laku. XIX a. viduryje ir antroje pusėje puikiais „bure“ gaminiais garsėjo prancūzų baldžiai Darnault, Poirier und Hebert. 

Originaliai atrodė ir „Table liseuse“ stalai, kurių atlenktą dalį prilaikydavo vienas ar keli dailūs statramsčiai. Šie stalai buvo gaminami ir su stalčiais ir be jų; stalviršis paprastai „kybojo“ ant kabriolės formos kojelių. Populiarėjant šachmatams neretai tokias atlenkiamas plokštumas „languodavo“ ir pritaikydavo lošimams. Kiek masyvesni buvo „Table a la bourgoge“, irgi turėję atlenkiamų plokštumų. Patys didingiausi ir daugiausia vietos užimantys sekreterai – spintos (sekreterai įmontuoti į spintas – komodas) pradėti gaminti XVIII amžiuje; prie šių stalų buvo privaloma sėdėti.

XIX a. atsiranda dviejų spintelių rašomieji stalai su pirmyn ištraukiama stalviršio dalimi. Tuomet raudonmedis tapo pagrindine žaliava tokios paskirties stalams gaminti. Nuo XIX a. vidurio save gerbiantys meistrai prie rašomojo stalo darė ir jo stilistikai artimą krėslą. 1880 m. Anglijoje pagamino pirmąjį mokyklinį stalą, kurio prototipus ėmė „kepti“ serijiniu būdu. Šioje valstybėje irgi plito stalai su stalviršio šonuose lankstomomis plokštumomis.

Rašomuosius stalus pagyvino ir rašymo rekvizitai: dėžutės, rašalinės, papildomi piupitrų, „popierinių“ ar žvakidžių laikikliai. Carinėje Rusijoje XIX a. II pusėje kartu su rašomuoju stalu gamino ir neatskiriamas jo detales – žvakides ar medinių žvakidžių laikiklius. Neretai rašomiesiems stalams specialiai gamino furnitūrą. Atskirai reikėtų kalbėti ir apie kelioninius „kabinetus“, kuriuos labai mėgo karvedžiai ir politikai. Valstybės vadovų darbo kabinetuose įrengdavo ir specialias pakylas, ant kurių statydavo rašomuosius baldus. Valdininkų kabinetuose stovėjo ir dvipusiai stalai, kurių abi pusės buvo pakankamai puošnios ir tinkamos darbui.