Kaip įvertinti senovinius baldus?

pagal „Dvylika kėdžių“.

     Į šį klausimą nėra ir negali būti vienintelio teisingo atsakymo. O trumpai atsakyti galima tik taip: baldas kainuoja tiek, kiek tuo metu už jį moka pirkėjas. Kadangi Lietuvoje beveik nėra tokių prekių pardavimo aukcionuose praktikos, tai negalime pasiremti jokia statistika. Susitarsime, kad šiame straipsnelyje bus kalbama tik apie tokią prekybą Lietuvoje ir tik lietuviškos kilmės baldais, t.y. tokiais, kurie čia buvo pagaminti iki Antrojo pasaulinio karo arba atkeliavo iš kaimyninių kraštų: Rytprūsių, Latvijos, Šiaurės Lenkijos. 

     Kalbėsime tik apie tokius baldus, kurie yra siūlomi rinkoje, nes močiutės baldai gali kainuoti tik kelionės išlaidas. Įvairūs atsitiktiniai „medinuko“ pirkimai už „duoną ar butelį“ irgi nėra tas vertinimo objektas, kurį galima rimčiau analizuoti. Yra ir tokių antikvarinių baldų (net ir visai neprastos būklės), kurie neverti daugiau, kiek degdami krosnyje išskiria šilumos energijos.  Dažniausiai tai būna gremėzdiskos serijinės gamybos rūbų spintos ar sunkūs ir „liūdni“ bufetai – jų dėl „apimčių“ dar nespėjo sukirsti į malkas mūsų kaimynai.

      Senovinis lietuviškas baldas – tai ne to laikmečio laikrodis, barometras, patefonas ar tapybos darbas, kurie gali turėti gamintojo įrašus, leidžiančius vertinant daiktą‚ atsiremti į istoriją“ ar paieškas internete. Juokingai skamba tariamų „ekspertų“ siūlymai pirmiausia pažiūrėti į senovinio baldo etiketę. Galite išardyti visą baldą į atskiras detales, bet tik maždaug vienas baldas iš šimto turi įrašus, ką nors sakančius apie baldžių ir gaminimo metus. Išimtis – lietuviškos skrynios ir kuparai, kurie XIX a. kartais buvo datuojami tapybos ar kalvystės technika; na, dar smulkieji medžio gaminiai: kabyklos, dėžutės, lentynėlės.  Kartais meistras neparadinėse vietose pieštuku įrašydavo baldo gamybos datą. Taigi, baldo gimimo laikmetį dažniausiai tenka įminti ne iš įrašų, o iš jo stilistikos, apdirbimo technikos, sujungimo detalių, furnitūros. O tam reikia patirties, kuri neįgyjama nei studijų suole, nei skaitant neprofesionaliai parašytus straipsnius mūsų žiniasklaidos priemonėse.

       Ir vis tik galima išskirti keletą kriterijų, leidžiančių tiksliau nustatyti senovinio baldo vertę.  Nepateiksime čia nei konkrečių sumų, nei formulių kainoms apskaičiuoti. Jų tiesiog nėra. Tačiau ir be matematinių išraiškos priemonių galima domėtis baldų įvertinimo niuansais, įžvelgti tam tikrus dėsningumus.

Stilius, kuriam priskiriamas baldas. Į senesnių Lietuvos baldų rinką paprastai išmetami XIX a. pabaigos ir XX a. pirmųjų keturių dešimtmečių baldai. Išimtį sudaro tik skrynios, tapytos liaudiškos spintos, gamintos ir XIX a. pradžioje bei pirmoje pusėje. Labai retai pasiūloma bidermejerio stiliaus baldų; priežastis – šie fanera ar lukštu dengti baldai mūsų klimato ir netektimis rašytos istorijos  sąlygomis nesulaukė mūsų dienų. Taigi, belieka tenkintis istorizmo (dar eklektikos, t.y. kelių stilių samplakos), jugendo (dar secesijos), art deco ir įvairiomis moderno, paįvairinto tautiškais motyvais, variacijomis.  Suprantama, kad senesnių baldų yra mažai, tai jie turėtų kainuoti ir daugiau. Vis tik Lietuvoje ši nuostata nelabai galioja, nes tie XIX a. baldai yra prastesnės būklės, neretai ir nefunkcionalūs, sunkiai transportuojami (jų neįmanoma išardyti, netelpa pro duris ar langus ir t.t.). Taisyklė teigianti, kad kuo baldas senesnis, tuo jis vertingesnis,  dažniausiai mūsų kraštui irgi netinka; tie „senukai“ būna labai prastos būklės. Ir ypač juokingai skamba pasimėgavimas giriantis: „šis baldas turi šimtą metų“.  Tas šimtas metų (nors kalbantysis tikslių metų ir nežino) visai nenusako baldo vertės.

     Tarpukario Lietuvoje ir net pokario metais masiškai „kepė“ art deco stiliaus baldus. Daugelis „banguotų“ bufetų, neišraiškingų spintų, sofų, išliko iki mūsų dienų. Šio stiliaus baldų pardavėjai turėtų užmokėti tiems, kurie išsigabena nereikalingą baldą ir jį panaudoja savo poreikiams, o ankstesniam šeimininkui palieka atlaisvintą grindų plotą ... Tikėtina, kad ateity požiūris į pavargusios faneruotės masiškai tiražuotus art deco stiliaus baldus keisis ir jie sudomins žmones.

     Išvada būtų tokia: aukštesnę vertę turi tik reti, neblogos kokybės senieji baldai, o šiaip stilius yra daugiau skonio ar poreikio dalykas, beveik neįtakojantis kažkada Lietuvoje gamintų baldų kainas.

Išlikusių tokių baldų kiekis. Lietuvoje masinė baldų gamyba atsirado tik tarpukario laikotarpiu (išimčių būta).  Nedidelės amatininkiškos dirbtuvės gamindavo tik po keletą panašių baldų, kiekviename egzemplioriuje pakeisdami tik apvadus, raižinius, kai kuriuos priklijuojamus puošybos elementus. Todėl tokius baldus galima vertinti ir kaip vienetinius, ir kaip serijinius; jų retumą gali atpažinti tik labai patyrę žinovai. 

     Kuo baldas didesnis, masyvesnis, tuo labiau tikėtina, kad jis neturi „dvynio“. O jei ir yra išlikę keli tokie baldai, tai jie yra tokie pat išskirtiniai, kaip ir vienetiniai. Juk yra labai maža tikimybė, kad tokį baldą turės ir kaimynas ...  Anksčiai užsakovų norus vykdę baldžiai paprastai nesitenkino dviejų ar keturių kėdžių gamyba. Jiems pigiau buvo pagaminti kelias dešimtis vienodų detalių ir iš jų vėliau tverti kėdės, kurias vis tiek tikėjosi nesunkiai parduoti. Todėl kėdžių, įvairių spintelių, dėžučių, etažerių ta dirbtuvė pagamino keliasdešimt ar net šimtus vienetų – taip buvo pigiau. Tokie baldų egzemplioriai neturėtų kainuoti keletą šimtų.

     Tiesa, kai kurie vienetiniai baldai gali būti vertingi, bet visiškai nepaklausūs arba dėl specifiškumo negeidžiami šių dienų namų šeimininkų. Tai pasakytina apie dedikuotus baldus (yra raižyti ar kitaip sukurti inicialai), kurie išaiškinus pirmojo baldų savininko asmenybę tinka tik muziejams. Tarpukariu nemažai baldų buvo gaminta valstybinėms įmonėms, todėl sunku, sakykime, įsivaizduoti, kad puikiai jausimės gyvenamajame būste pasistatę „Lietuvos banko“ spintą ar „Lietuvos muitinės“ komodą, išmargintą pasienio simbolikos mozaikomis. Šiuo atveju baldo vertė nekrinta, bet potencialių pirkėjų ratas labai susiaurėja. Išvada – vienetinių baldų yra mažiau, todėl jų didesnė paklausa sąlygoja ir aukštesnę vertę.

Medienos rūšis. Prie brangesnių, „tauresnių“ medienos rūšių priskiriami ąžuolo, uosio, klevo gaminiai. Vertingi ir lietuviškų vaismedžių bei guobos (ypač komodos, spintelės) baldai. Jų medienos tekstūra yra labai išraiškinga, todėl atlieka ir „tapybos“ kūrinio vaidmenį. Iš nestorų kriaušės, obels ar vyšnios kamienų neįmanoma padaryti platesnių ruošinių - lentų, „stulpelių“ ir pan.  -  tai apriboja galimybes kurti didesnius baldų paviršius.  Nebeicuoto beržo gaminiai yra irgi vertingi, tačiau ši medienos rūšis yra pernelyg jautri klimato kaitai, todėl geros kokybės beržo gaminių beveik ir nėra. Suprantame, kad raudonmedis ir riešutas yra labiau vertinami už mūsų krašto medžių gaminius, bet labai jau retai mūsų meistrai įsiveždavo šios brangios žaliavos. Vis tik ir pas mus yra dar tokių baldų, gamintų carizmo laikotarpiu (daugiausia carinės Rusijos didmiesčiuose ar uostuose), įaugusių į mūsų buitį ir todėl sąlyginai laikomais Lietuvos baldais.

     Iš „pigesnių“ lietuviškų medžių paminėtinos pušys, eglės, tuopos ir drebulės (iš jos kartais gamino skrynias, drėgnoms patalpoms skirtus baldelius ar interjero detales). Tuopa meistrus žavėjo „dėmėmis“, matomomis tiek kamieno, tiek šaknies gaminiuose, todėl iš jos ruošė lukštą, kuriuo dengė prastesnės medienos paviršių.  Nors liepa ir lengvai „pasiduoda“ meistro įnoriams, bet ji baldų gamyboje buvo beveik nenaudojama.

     Tarpukariu labiausiai paplito uosio gaminiai, apdirbti poliravimo technologija. Tuomet žmonėms patiko linksmos, geltonumu trykštančios spalvos, tačiau dabar šie šviesieji gaminiai nėra vertingi, nes dėl spalvos specifiškumo atrodo, jog gaminti ... vakar. Tamsiai dažyti uosio gaminiai yra žymiai paklausesni. Restauratoriai nenori „terliotis“ su geltonu uosio paviršiumi, nes sunku yra pašalinti giliai įsiskverbusią politūrą. Šių specifinių ir gerokai išplitusių uosio gaminių negalime aukštai vertinti.

     Neretai baldus žmonės gaminosi ir sau; kartais pagelbėdavo nagingesnis kaimynas. Tokiuose balduose galime rasti net dviejų ar kelių medienų derinimo pavyzdžių. Sakykime, labai buvo populiaru prie pušinių stalo kojų pritvirtinti ąžuolo ar uosio stalviršį. Spintelėse galima surasti ir trijų medienų detalių. Kodėl?  Būsimasis baldo savininkas naudojo tą natūraliai išdžiovintą medieną, kurią turėjo savo ūkyje ir negalėjo švaistyti pinigų pirktiniai žaliavai. Kaip reikėtų vertinti tokius baldus „mišrūnus“?  Mums jie yra net savotiškai įdomesni, išradingiau pagaminti ir bylojantys tam tikrą baldo gamintojo ar savininko mąstyseną, gyvenimo būdą. Jei tokio baldo spalvinis sprendimas yra vykęs, jei „nesipjauna“ skirtingų medienų tekstūros, tai jie tikrai nėra prastesni už sąlyginį liaudiškų baldų vidurkį.

     Daugeliu atveju grynos medienos gaminiai yra vertingesni už faneruotus ar lukštuotus gaminius. Paprastai lukštu meistrai dengdavo didelius medžio paviršius ir taip paslėpdavo atskirų lentų sujungimus. Kartais taip „palengvindavo“  didesnių gabaritų baldą. Paskutiniaisiais tarpukario metais fanera ir pigesne kaina nukonkuravo medžio masyvą. Vis tik tie lukštuoti gaminiai, kuriais norėdavo papuošti baldą (o ne praktiškais sumetimais), yra vertingesni: joks dailininkas nenutapys tokių reginių, kuriuos sukūrė pati gamta. Jei tokie baldai būtų nenukentėję nuo mūsų pačių ir drėgmės bei saulės išdaigų, tai  galėtume jais džiaugtis ir didžiuotis. Deja, yra kitaip: fanera ar lukštas neretai yra pasišiaušęs, išsipūtęs ar kitaip praradęs pirminę išvaizdą – jo restauracija kainuotų nemažai. Net ir neblogai atrodantis senovinis lukštuotas baldas, atgabentas į naująją patalpą, gali „numirti“ dėl pernelyg gerų, bet staigiai pasikeitusių, „gyvenimo“ sąlygų.

Baldo būklė. Ją nesunku įvertinti, nors labai pavargusiame balde kai kurios bėdos paaiškėja tik restauratoriams išardžius baldą. Žinoma, labai sunku įžiūrėti baldo ligas kokioje nors tamsioje palėpėje; apie tokius atvejus čia irgi nekalbėsime. Tikrai verta įsigyti baldą, kuriam reikia tik kosmetinės pagalbos: nuvalyti dulkes, prisukti pora rankenėlių, įstiklinti dureles, pritvirtinti atsiklijavusią detalę. Jeigu tokiam baldui suteikti „žmogišką“ veidą pakanka savo sugebėjimų ir tam paaukoto pusdienio, tai jis savo verte pavys saloninį išblizgintą baldą. Ir taps artimesniu.

     Labai neišmintingai  nuskamba klausimai: ar šis baldas (ne)restauruotas?  Klausiantysis, matyt, jau turi kažkokį išankstinį nusistatymą į vieną ar kitą atsakymą. Nuo pirkėjo išgirsto atsakymo nepasikeis nei baldo vertė, nei kaina, nei pagaliau jo būklė. Kai kurie baldai „gyveno“ geruose namuose – pagarba jiems ir jų vertei!  Tokiu atveju žinosime, kad balde yra daug pirminio prado, gamintojo dvasios. Tačiau puikiai restauruotas daiktas gali ir labai brangiai kainuoti. Nereikia nusisukti nuo restauruotų baldų – šis procesas vis tiek kažkada ateis ir dar „neliestam“ baldui ...  Galima keikti tik nemokšiškai sugadintus baldus. Ir visiškai pateisiname tuos baldo rekonstrukcijos (restauracija tai nepavadinsime) atvejus, kai  paprasčiau buvo aną paleisti pro kaminą ...  Tuomet ir kūrybinis baldo atgaivinimas yra pateisinamas ir netgi sveikintinas. 

     Perkant restauruotus baldus reikėtų žinoti, kad labiausiai vertinami tie, kurie turi restauracijos darbų pasą. Jame turėtume pamatyti baldo nuotraukas ir būklės apibūdinimą iki meistro pagalbos, atliktų darbų, pakeistų detalių apyrašą ir net kai kurių restauracijos eigos epizodų nuotraukas. Tačiau palikime tai užsieniui – Lietuvoje tokios praktikos dar beveik nėra. Ir gal gerai. Išrankiems tautiečiams, pamačius tokias nuotraukas, gali ir pradingti noras tą baldą įsigyti.

Kiti kriterijai. Žinoma, visų vertinimo kriterijų neįmanoma surašyti ir į storiausias knygas. Beveik į kiekvieną baldą reikia žiūrėti individualiai.  Čia visai neminėjome baldų komplektų (kabineto baldai, miegamojo baldai ir pan.). Tokie serijinės gamybos komplektai kainuos pigiau, jeigu juos pirksime kartu, o ne komplektuosime iš pavienių baldų. Ši taisyklė negalioja tik vienetiniams, vardiniams ar kitaip išskirtiniams baldams.  

     Verta paminėti dar vieną paradoksą: antikvarinio baldo vertė gali smarkiai skirtis nuo rinkos kainos. Tarkime, istorija pritvinkusiuose namuose stovi garsaus ar mums artimo žmogaus griozdiškas baldas. Jis savininkui yra ir vertingas, ir brangus. Tačiau XIX a. lietuviškų bufetų, spintų mes neišardysime ir į kito šeimininko patalpas neišnešime. Toks baldas gali nepataisomai nukentėti kelionės metu. O jei ir pavyks jį „perkraustyti“, tai kainuos daug pastangų, samdant nešikus, transportą, ardant duris ar net sienų konstrukcijas.  

     Mes beveik neturime dvarų  ar miestiečių baldų aprašymų, paremtų nuotraukomis, todėl daugelio išlikusių „medinukų“  negalime priskirti kažkuriam konkrečiam asmeniui ar ūkiniam vienetui. Žodinis paliudijimas (nors ir pakankamai įtikinantis), kad baldas priklausė  žinomam žmogui, dvarui, ar įstaigai, nepakelia daikto vertės. Suprantama, yra maloniau žinoti baldo istoriją, bet ji - tik moralinė paskata, neišreiškiama didesne pinigų suma. Išimtis – baldas, turintis dokumentus, kitus šaltinius, kurie neleidžia abejoti jo kilme ar priklausomybe.  Lietuvoje tokių  parduodamų „išimčių“ beveik nėra. Ir jau nebus.

     Šiais laikais masiškiau gamintų baldų vertę galima suprasti ir iš elektroninėje erdvėje pateikiamos informacijos: jeigu daugelis už tokios stilistikos spintą prašo šimtinės ar dviejų, tai ji tikrai neverta keturženklės sumos, kurios geidžia vienas ar kitas nuo realybės atitrūkęs pardavėjas.

     Vertingi yra mūsų baldų dizaino avangardistų G. Bagdonavičiaus, J. Vainausko, A. Tamošaičio, J. Virako, J. Prapuolenio baldai. Kai kurie jų gaminiai buvo nuotraukomis  įamžinti tarpukario spaudoje. Juos įgudę tarpukario baldų gerbėjai gali atpažinti ir iš kitų specifinių gamybos bei puošimo niuansų.

     Tenka pripažinti, kad šio straipsnelio perskaitymas nepadės tapti senųjų baldų paslapčių žinovais. Tam reikia ir laiko, ir specifinių žinių, neretai įgyjamų giliai „čiupinėjant“ anų laikų gaminius, patiriant dvasinių ar materialinių nuostolių. Iš nuotraukų dažnai irgi negalima „perskaityti“ senųjų baldų. Geidžiantis juos  įsigyti, turi suprasti, jog senovinių baldų vertintojų paslaugos nėra labdaringos ir jos kartais daugiau kainuoja negu vertinamas baldelis ... Tačiau dar maloniau būna pirkėjui, kai jis pats ryžtasi priimti sprendimą, kuris netrukus pateisina lūkesčius ir tampa puikia investicija.