Kėdės istorija

 

          Net senovės egiptiečiai paliko įvairių baldų, skitrų sėdėjimui, pavyzdžių: kėdžių, sostų, taburečių, suolų, išlankstomų kėdžių. Tai gana patogūs, bet dažniausiai beveik nepajudinami baldai. Jų sėdynės turėjo iškilimus, o atlošai buvo palenkti „neigiamu“ kampu ir išgaubti pagal nugaros formą į išorę. Sėdynes dengė minkštos pagalvės ar kailiai, odos. Tiesa, šiais baldais buvo naudotasi retai, nes egiptiečiai valgė, kalbėjosi su svečiais dažniausiai pusiau gulėdami ant grindų. Garsusis Homeras mini du baldus: klismą ir tropą. Pastarasis – aukštas krėslas, pabrėžtinai vertikaliomis linijomis ir su paauksuotu ar kitaip prabangiai puoštu suoleliu kojoms laikyti. Klismas (lietuviškai – krėslas, kėdė) buvo daugiau skirtas sėdėti moterims per tam tikras filosofų pamokas. Jo keturios (ir būtinai bent priekinės) kojos buvo puslankiu lenktos į išorę, žemyn smailėjančios. Nugarėlė, dažniausiai „kiaura“, turėjo taip pat nemažą išlinkimą, atkartojantį kojų išlinkimo motyvus. Pasostės laikmenis perpindavo diržais, ant kurių dėdavo pagalvėlę. Šis kėdės tipas nuo XVIII a. tapo klasikinės kėdės prototipu ir toks etalonas nepakito iki mūsų dienų.

          Senovės Romoje kėdžių forma ir paskirtis buvo griežtai reglamentuota. Aukštiems pareigūnams – pvz. pretoriams, konsulams – buvo skirtos „putlios“, dažnai dalinai sulankstomos kėdės, kurių kojos persipynė x raidės forma. Neretai jas dažydavo bronzos miltelių ir aliejaus mišiniu. Iš pradžių šis baldas net neturėjo atlošo; tiesa, net ir atsiradus pastarajam, kai kurias kėdes vis tiek buvo galima sulankstyti. Todėl jos tikdavo karo žygiams ir kilnojamiems posėdžiams. Šių formų kėdė sulaukė net vėlyvųjų viduramžių. Ne mažiau garbingu krėslu buvo laikomas ir dvivietis suoliukas – biselijus. Jo rėmą gamino tik iš brangios riešutmedžio, juodmedžio, kedro (rečiau – buko) medienos. Pasostę išpindavo, o ant pynių dėdavo „minkštimus“. Atlošas – labai puošnus, raižytas augaliniais motyvais ir primargintas vėžlio šarvais, dramblio kaulu bei metalais. Visos keturios kojos – profiliuotos ir puoštos bronza. Į šį ansamblį įėjo ir specialus suoliukas – skamnumas.  Nors suolelis ir buvo dvivietis, tačiau iš tikrųjų jis buvo skirtas laisviau sėdėti vienam žmogui. Nuo romėnų laikų žinomos ir taburetės (pvz. subselijus), nors šis terminas daug vėliau gimė Prancūzijoje.

            Senovės romėnų šeimos galva sėdėdavo aukštą nugarą turinčiame krėsle – solijuje (lietuviškai – vienam asmeniui).  Tiesa, laikui bėgant, nugarėlė vis labiau stiebėsi į viršų, o, valstybei virtus imperija, solijus tapo sostu. Jo konstrukciją gamino ne vien iš medžio, bet sujungimams naudojo ir bronzą, ir marmurą. Neatsisakė ir pintų detalių, sutvirtinusių baldą. Jį dekoruodavo žvėrių letenų ir akanto lapų motyvais. Žemesnius solijus statydavo ant specialių pakylų. Nors gali būti, kad tokios pakylos  buvo po visais krėslais, tačiau neišliko įrodymų.  

           Po kryžiaus žygių Europoje atsirado ir visokių „balnų“ – kėdžių ar sulankstomų kėdžių, parsigabentų iš tolimų kelionių ar bent ten nusižiūrėtų. Iš suglaustinių kėdžių derėtų paminėti faldistorijų, Dantės kėdę, frailerį, petrarką. Kai kuriems riteriams kėdes atstodavo storesnės pagalvės ... Bažnyčiose ir vienuolynuose būta ir akmeninių kėdžių ar suolų. Itin prabangiomis laikytos tos, kurių sėdimoji dalis buvo pagaminta iš marmuro ar akmens, kurį buvo galima kaitinti iš apačios.

          Ankstyvaisiais viduramžiais kėdėmis naudotasi retai; dažniau sėdėta suoliukuose, net ant mažai apdorotų medžio kamienų. Maždaug tuomet atsirado ir greitai išpopuliarėjo trikojė taburetė. Savotiška kėde tapo ir dėžė – skrynia, turinti atlošą arba antrąjį atverčiamą dangtį. Ypatingai puošni buvo dėžė. Suprantama, kad tokiame balde sėdėjo tik labai turtingi feodalai. Ir tai ne visada – o tik per iškilmes. O ant kieto nepatogaus dangčio ir taip ilgai nepasėdėsi! Priekinė dėžės dalis neleisdavo kojų pakišti po sėdyne ir jos greičiau pavargdavo.

         Net ir pirmieji sostai turėjo panašią formą – tačiau jie buvo dar puošnesni, stovėjo ant kelių pakopų pjedestalo. Europiečiai tokius sostus kopijavo nuo Bizantijos imperatoriaus sostų, turėjusių net mechaninių gudrybių.

          Dideliu ir kartu nesudėtingu išradimu tapo XV a. sukurta kėdė iš trijų lentų: viena tarnavo kaip nugara, antra – sėdimoji dalis, o trečioji – priekinė atrama. Keista, bet šis trikojis lentų „kratinys“ ilgai išsilaikė buityje. Galbūt, tam pasitarnavo medžio raižytojai, kurie iš tų lentų sukūrė puikius meno kūrinius.

          Tuo pačiu metu Vokietijoje pagamino ir keturkoję kėdę, kurios nugarėlę išmargino maskarono elementais, t.y. žmogaus veido kontūrais. Toje vietoje, kur „prasižiojo“ burna, padarė skylę, į kurią įkišdavo ranką kėdei pernešti. XV a. pabaigoje pradėjo gaminti ir kėdes minkštomis sėdynėmis, aptrauktomis oda arba audiniu. Tokių baldų, neretai statomų prie sienų spalva, harmoningai derėjo su sienų spalvomis (t.y. nedaug skyrėsi).

          Renesanso laikotarpiu Italijos miestuose gamino kietas kėdes su skydinėmis profiliuotomis atkaltėmis – sgabelus. Prie kojų tvirtindavo dar dvi lentas ir ne tik jas, bet ir kitus didesnius medienos plotus išmargindavo arabeskomis, akantais, maskaronais, groteskais ir kitais puošybos elementais.

            XVI a. Prancūzijoje gimė moterims skirtas žemas, pusminkštis krėslas šofezė (lietuviškai – šildanti, kaitinanti). Tokiame balde, pastatytame arti židinio, moteris maitindavo kūdikį. Krėslas turėjo stačiakampę, oda aptrauktą pasostę, keturkampę akliną atkaltę. O kojų formos galėjo būti labai įvairios: ir tekintos, ir tiesios keturkampės. Turtingesnėms moterims skirdavo labiau puošnias šofezes, padailintas ir bronzos kalyba.

           Labai aukštą toną baldų gamintojams „sukėlė“ Versalio rūmų interjero ruošėjai. Iš tikrųjų, šiuose rūmuose baldų būta nedaug; kėdės ir krėslai, sustatyti pasieniuose, sudarė vyraujančią baldų dalį. Tai daug puošnesni baldai, išsilaisvinę ir bažnyčių ir vienuolynų prieblandos. Tinginiaujantys rūmų gyventojai sumanė padrybsoti ir šezlonguose, matyt, nužiūrėtuose Rytų šalyse, nors ir turinčiuose prancūzišką „ilgosios kėdės“ pavadinimą.   Anot legendos, karalius Liudvikas XIV aplankė mūšyje sužeistą ir gulintį karininką. Norėdamas jį pagerbti, pats sustūmė į eilutę keletą kėdžių ir išsitiesė panašia poza. Ir šia idėja labai greitai pasinaudojo meistrai. Šių baldų kojūgalis visuomet yra žemesnis už galvūgalį. Pakojus jie turėjo pačių įvairiausių formų, net primenančių x ir H raides. O šezlongas „madam Rekamje“ buvo nužiūrėtas net nuo aukščiau straipsnyje minimos kėdės klismo. Beje, nereikia manyti, kad šiuose balduose buvo tik gulima – ne ką rečiau juose susėsdavo ir keli svečiai. Kartais prie tokio baldo priderino ir atskirą „laiptelį“. Beje, panašią kėdę – lovą dar ikikolumbinėje Amerikoje turėjo indėnai olmekai.

            XVII a. pagyvenusiems žmonėms padovanojo krėslus – fotelius „sparnuotais“ šonais. Jie buvo minkšti ir sėdintysis galėjo glaustis ne tik prie nugaros, bet ir prie baldo šonų. Švietimo epochoje šiuos „sparnuotus“ baldus pamėgo filosofai ir poetai. Tokių baldų šoninėse sienelėse netgi būta stalčiukų, durelių, kuriuose tingūs inteligentai laikė įvairius popierius, knygas. XVIII a. antroje pusėje anglai ėmė gaminti kėdes, turinčias sėdynėse spyruokles. O idėja gaminti tokius baldus gimė jodinėjant ant arklių ir „spyruokliuojant“ balnuose.  Maždaug tuo metu, bet ne anksčiau 1720 metų, europiečiai pirmakart savo užpakalius priglaudė ant kėdžių, gamintų iš raudonmedžio; anksčiau ši prabangi mediena čia nebuvo žinoma. Rusijoje klasikinės kėdės atsirado tik su Petro I išvykomis į Europą, tačiau nepasiturintys rusai ir toliau sėdėjo ant ilgų suolų, kartais tarnavusių net lovomis.

          Nuo XVIII a. vidurio iki baldų serijinės gamybos suklestėjimo kėdės ir krėslai pagal naudojimo pobūdį buvo skirstomi į dvi grupes: stacionarius pasienių baldus ir kilnojamuosius. Kadangi damos XVIII a. dėvėjo pūstus sijonus, tai joms sėdėti tiko tik kėdės (kartais net be atkalčių) ir puskrėsliai (kėdžių porankių atramos nedaug iškišamos į priekį). Kėdžių sėdynės vis labiau minkštėjo; į specialius maišus kimšo jūros žolę, šiaudus, kvapiąsias žoles, vilną. Jei to būdavo maža, tai pagelbėdavo ir pagalvėlės.

         Nuo XVIII a. ėmė gaminti ir kėdes vaikams; ypač paplito krėslai, kuriuose laikydavo dar nevaikščiojančius mažamečius. Kiti vaikiški baldai niekuo perdaug nesiskyrė nuo įprastųjų, tik buvo mažesnių formų, o kartais turėjo vieną laiptelių pakopą. XIX a. pirmoje pusėje baldų konstrukcija labai nepakito, tačiau išorė prabanga sublizgėjo kaip niekada. Gal kiek kukliau atrodė miečioniško stiliaus medžio lukštu dengtos bidermejerio stiliaus kėdės. Beje, jos buvo pakankamai griozdiškos ir neišpopuliarėjo tarp tingių rūmų gyventojų. Iš specifinių kėdžių būtinai reikia paminėti ir pianinų (klavesinų ir pan.) kėdutes apvalia, aplink savo ašį besisukančia sėdyne. O kiek sumanumo sudėta į kirpėjų ir stomatologų (ar kitų medikų) kėdes! Kiti kėdžių priedai – ratukai, prailginamos kojos, atverčiamos sėdynės, pogalviai ir kt. – taip pat paįvairino šio baldo istoriją.

          O sėdinčiųjų patogumu buvo susirūpinta tik XIX a. viduryje ar antroje pusėje. Kėdės tampa lengvesnės, apvalesnių formų, „minkštesnės“ (keliomis prasmėmis). Netgi atsirado mada medines detales slėpti po oda ar audiniais. Ant nugarėlių neretai užtiesdavo servėteles (panašias į dabartines lėktuvų salonuose!). Kodėl taip darė? Vieno atsakymo nėra. Manoma, kad sėdinčiųjų dažyti plaukai galėjo išteplioti prabangius audinius.

         Austrijoje meistras M. Thonetas amžiaus viduryje ėmė gaminti lenktos buko medienos kėdes, populiarumu nukariavusias visas ankstesnes medines keturkojas.

        XIX a. antroje pusėje, gimstant organizuotam turizmui ir santoriniam gydymuisi, pirmiausia kurortinėse vietovėse paplinta pinti krėslai ir net dviviečiai krėsliukai ar suoliukai. Vėliau šie baldai atkeliauja ir į kitų vietovių rūmų terasas, įstiklintas pastoges, altanas. Neaplenkė ši mada ir Lietuvos. Rusai, iki tol ant suolų tiesę kilimus, dabar jau nevengė grožėtis pintų vytelių vingiais.

        Lietuvoje, kaip ir Skandinavijos šalyse (ir kai kur kitur) kartais net patys valstiečiai gamino kėdutes su išpjautomis širdelėmis atkaltėje. Į kietą sėdynę pakakdavo įsmeigti tik keturias kojas. XX a. kėdžių gamintojus labai paveikė atradimai ir pasiekimai kitose gyvenimo srityse, todėl tik kai kurių kėdžių pavadinimai leidžia suprasti, kokia yra šio daikto pagrindinė paskirtis … O tuomet labiausiai jas išgarsino du rusai, niekada nepagaminę nė vienos kėdės, bet sugundę ne vieną žmogų jų knygoje paieškoti dvyliktos kėdės.