Spintos istorija

 

Liudijama, kad vienas iš spintos prototipų – armariumas – atsirado dar Senovės Romoje. Tačiau šis baldas netarnavo gyvenamosios patalpos atributu; jį laikė krautuvėse ir amatininkų dirbtuvėse. Jų savininkai spintose saugojo įrankius ir dirbinius ar prekes. Ir bibliotekose spintoms atsirasdavo vietos. Jų atskiros dalys buvo numeruojamos, kad klientai greitai surastų reikiamą pergamentą.

Viduramžiais spintos, kaip ir skrynios, buvo kaustomos geležimi, raižomos ir pradėtos naudoti buityje. Dar daugiau spintų stovėjo bažnyčiose, vienuolynuose ir rotušėse; pastarosiose saugojo miesto valdžios simbolius. Tik XV a. spintos paplinta gyvenamosiose patalpose. Jei Šiaurės Europoje vyravo didžiulės aukštos dvejų (rečiau – vienerių) durų spintos, tai pietuose – daug erdvių slepiančios  spintos keturiomis – aštuoneriomis durelėmis.

Gal ir keista, bet tokie baldai daugiausia stovėjo virtuvėjė ir juose buvo laikomi indai. Todėl  virtuvių spintas neretai vadino ir bufetais, ir kredensais. XVII a. ėmė plisti ir įstiklinots spintos – turtingesnieji norėjo pasimėgauti vertingesniais indais. Vidines lentynas (o kartais ir šonines sienas) neretai aptraukdavo audiniu. Kad būtų patogiau naudotis sudėtais daiktais, lentynas tvirtino laiptų principu: kuo žemiau lentyna – tuo ji platesnė. Be indų tokiose spintose laikė ir maisto atsargas. Kartais tam buvo skiriamos specialios užsklandos ar vidinės durelės; žinomos ir maisto dėžės, laikytos spintose.

Maždaug tuo pat metu atsirado ir rūbų spintos, kuriose sulankstytus rūbus dėdavo į lentynas (jokių pakabų nenaudojo). Dabar paplitę spintų tipai – su kabinamais rūbais – atsirado XVIII a. Anglijoje. Kai kuriose šalyse ir šiandien vartojamas prancūziškas terminas „garderobas“, reiškiantis rūbų saugyklą. Taupant grindų erdvę XVII , o ypač XVIII a. imamos gaminti kampinės spintos, aukštyn besistiebiančiomis sudėtingos raižybos ir formos karūnomis.

  Atskirai spintų kategorijai priskiriamos ir knygų spintos, žymiai siauresnės (matuojant nuo sienos) už kitas. Jas galima vadinti ir kabinetų spintomis. Manoma, kad tokios spintos XVI a. gimė Ispanijoje, bet tuoj atsirado ir Prancūzijos karalių pilyse. Italijos miestų Neapolio ir Milano knygų spintos buvo inkrustuojamos dramblio kaulu, perlamutru, vėžlio kiautu, kriauklėmis, brangiais akmenimis, o vėliau ir  metalais. Ispanai labiau puošė spintų vidų, mėgo gaminti įvairias dėžutes, laikomas spintose. Beveik visus minimus baldus prabangumu XVII a. nustelbė Florencijos knygų spintos, kurių puošybai naudojo ir retesnes medžiagas: juodmedį, fajansą, auksuotą bronzą, Medienos retumo požiūriu išsiskyrė Portugalijos spintos; deja, beveik visos jos buvo gamintos kitur – tolimose kolonijose.

XVIII a. prancūzai spintų kojeles pakeitė komodomis: tokios spintos apačioje buvo keletas stalčių. Maždaug tuomet kambarius, kuriuose stovėjo baldai - kabinetai, irgi praminė šiuo žodžiu.  Tam tikra spintos atmaina galima laikyti ir sekreterus, kurių rašymui skirta dalis buvo paslėpta pakeliamomis užsklandomis. Tokių aukštų spintų – sekreterų „pionieriumi“ laikomas Žanas Fransua Ebenas, maždaug 1760 metais į pasaulį „išleidęs“  gaminius, sukurtus tik iš raudonmedžio.

Po Prancūzijos revoliucijos buvo atsisakyta spintos „atradimų“ ir pasitenkinta griežtesnės ir konkretesnės struktūros klasicizmo formomis. XIX a. pabaigoje spintos išaugo į viršų, o kai kurios gremėzdiškai ir išplatėjo. Tiesa, didesnioji dalis šių didelių spintų buvo išardomos į keletą dalių: dureles, stalčių dėžę ir jos stalčius, vidines pertvaras, lentynas, kabyklas, nugarėles ar atskiras nugarėlių lentas, šonines sienas, stoginę, pridedamas karūnas ir bokštelius, pridedamas kojeles, vidaus stalčius, veidrodžius ar stiklus, lentynų aukščio keitimo laikiklius, furnitūrą, pridėtinius drožinius. Spintos buvo tveriamos medinių laikiklių ir fiksatorių, metalinių varžtų  ir medinių arba metalinių tempiklių dėka. Stebėtina, bet net kai kurias vienadures spintas būdavo galima išardyti; tai buvo naudinga serijiniu būdu gamintas spintas transportuoti ilgesnius atstumus.

Išorės puošyba visiškai priklausė nuo vyravusio stiliaus, o baldo „architektūra“ nekito iki Antrojo pasaulinio karo. XX a. pasitenkinta ir kuklesnės, bet „patikimos“ medienos – ąžuolo, beržo, uosio – spintomis. O juk dar neseniai, t.y. XIX a. pabaigoje, rusai net išorines spintų nugarėlės puse puoše brangia Karelijos beržo mediena; vėliau šia mada užsikrėtė ir prancūzai. Austrai Thonet formų linijas panaudojo netgi vienadurių surenkamų spintų gamybai – tiesa, tokių spintų, dažniausiai gamintų iš buko, beveik neišliko.  

Ištraukiamų lentynų aukštį buvo galima kaitalioti, rūbų kabykloje atsirado ir stacionarių kablių, dažniausiai pritvirtintos stoginėje, ir laikinų. Ant specialių apvalių kartelių vyrai kabino kaklaraiščius, kaklaskares, o galvos dangalus dėdavo ant viršutinės lentynėlės. Kai kurie intymesnio pobūdžio daiktai buvo laikomi vidiniuose stalčiuose.  Veidrodžiai tviskėjo ne tik išorinėje, bet kartais ir vidinėje durelių pusėjė (tokie buvo mažesni).

Vyravo vienerių, dvejų ir trejų durelių spintos. Jei spinta turėjo daugiau durelių, tai jos buvo išdėliojamos ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai. Spintos, turėjusios puošnias nugaras, buvo statomos patalpos viduje ir taip jos erdvę padalindavo į dvi dalis. Tokios spintos buvo paplitusios Rusijos ir Prancūzijos valdininkų tarnybinėse patalpose. Labai retais atvejais prie mažesnės spintos kojų tvirtindavo bronzinius ratelius – tokios spintos irgi „kaitaliojo“ stovėjimo vietą.

Taigi, spinta yra ne tik puikus baldas slėpti meilužį (ę), bet ir pati saugo nemažai paslapčių.