Thonet baldų istorija

 Thonet arba Vienos baldų istorija prasidėjo tuomet, kai buvo sukurtos naujos technologijos lenkti medį, prieš tai jį kaitinant karštuose garuose ar mirkant verdančiame skystyje. Taip termiškai paveiktus medienos fragmentus meistrai juos galėjo lankstyti įvairiomis kryptimis. Jau ir seniau iš lenktos medienos buvo gaminamos slidės, rogės, statinės, ratlankiai, karietų ratų apsaugos, valtys, medžioklės spąstai, arklio pakinktai ir kt. Anglai net XVII a. gamino lenktų formų kėdes „Windsor“. Bostono baldžius Samuelis Gregas panašias „Elastic Chair“ kėdes konstravo nuo 1808 metų. Tik Michaelis Thonet‘as (1796 – 1871) sumąstė panašią technologiją serijinei baldų gamybai.  Neaišku, ar šiandien turėtume, ką kalbėti apie šį meistrą, jei ne jo šeimoje būtų nenutikusi nelaukta bėda – 1816 m. mirė jo motina ir šeimai išlaikyti iš armijos paleido jaunąjį kareivį Michaelį. 

Jis 1819 m. dirbtuvėlę atidarė Boppardo mieste; iš pradžių gamino iki tol buvusius paklausius baldus įprastais metodais. 1930 m. ėmė eksperimentuoti klijuojant ir lenkiant faneros gabalus – jie turėjo pakeisti ilgai trunkančius sukurti analogiškus medienos masyvo fragmentus. Austrų kancleris Klemensas Meternichas (1773 – 1859), 1841 m. lankydamasis Koblenco pramonės dirbinių parodoje, atkreipė dėmesį į šiuos nematytus medžio lankstinius ir pakvietė meistrą į Vieną irenginėti jo rūmų interjerą (daugiausia dirbo Lichtenšteino rūmuose Vienoje). Su kitu meistru ir savo sūnumis pagamino originalios konstrukcijos lenkto parketo lenteles ir paklojo rūmuose. Tiesa,  baldžius nenorėjo atskleisti visų savo amato paslapčių ir palaipsniui ėmė ieškoti kitų uždarbio šaltinių.

 Profesionaliai prakutęs ir materialiai praturtėjęs po keleto metų M. Thonet imperijos sostinėje atidarė savo dirbtuves.  Yra išlikusi 1836 m. gaminta Boppardo kėdė; kitur teigiama, kad išliko tik tos kėdės eskizas. Daug problemų sukeldavo nekokybiški klijai. Termiškai apdorotą medį darbininkai lankstė specialiuose vamzdžiuose, kuriuos gamintojai irgi ne visuomet teikdavo tobulus. Faneros lakštus pjaustė siauromis juostomis (pagal medžio „piešinį“), virdavo klijuose, šiek tiek sulenkdavo ir specialiuose spaustuvuose ruošinį vėl suformuodavo reikiamoje formoje. Prisigamino įvairiausių šablonų darbams spartinti. Nors ir pradžių meistrai ir prarado šiek tiek laiko, bet sutaupė lėšų naudodami pigesnės, nedidelių formatų faneros žaliavą.  M. Thonetui ilgą laiką nesisekė savo gaminius patentuoti (1840 – 1841 m. tai nesėkmingai darė Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje). Vertintojai neįžvelgė jokios naujovės ir išradėją ignoravo. Pirmąkart šią technologiją 1841 m. užpatentavo Prancūzijoje, o 1842 m.Vienoje. Tvarkydamasis šiuos dokumentus meistras įsigijo ir nemažų skolų, bet jos neatbaidė nuo drąsių užmojų. 

1850 m. sukūrė pirmąją kėdę, sutvertą vien iš išlankstytų detalių; nugarėlė turėjo tik vieną lenktą lanką. Supratęs, kad „pataikė“ į klientų skonį ir turėjęs jau apie 800 kėdžių atsargas, 1853 m. kartu su penkiais sūnumis atidarė vėliau visame pasaulyje išgarsėjusią firmą „Gebruder Thonet“ (lietuviškai - „Broliai Thonet“), gyvuojančią ir dabar (Vokietijoje ir Austrijoje). Beje, meistras su žmona Anna susilaukė net 13 vaikų, bet jų išgyveno tik septynetas, o firmos veikloje dalyvavo sūnūs Francas, Michaelis, Augustas, Juozapas ir Jakovas. Nuo to laiko tėvas pasitraukė iš gamybos ir užsiėmė gaminių pardavinėjimu bei nepilnamečio Jakovo auklėjimu.  

M. Thonetui pasisekė ir todėl, kad tais metais vienas bidermejerio stiliaus menininkas nusprendė baigti karjerą ir savo studiją, įrengtą buvusiame Mollardo malūne, pigiai perleido sparčiai garsėjančiam naujoviškų kedžių „kepėjui“. Pirmaisiais metais firmoje dirbo 42 žmonės, o po trejų metų – 70. Tais metais paleido ir pirmąją garo mašiną – iki tol garą gamino labai primityviais metodais. Sparčiau augti trukdė ir Vienoje dirbę konkurentai, kurie taip pat ekesperimentavo klijuotos medienos srityje; jie net susivienijo ir pradėjo bylinėtis. Tačiau „Brolius Thonetus“ globojo ir kancleris, ir miesto valdžia – konkurentai nieko nepešė. Jų gaminiai iš Vienos apylinkių toliau ir neiškeliavo.   

Kadangi Vienoje trūko žaliavos, tai meistrui rūpėjo, kur reikėtų perkelti gamybą. Pagrindine žaliava buvo pasirinktas bukas. Todėl net pirmąjį fabriką, leidusį serijinius gaminius, 1858 m.  pastatė (per trejus metus) Koryčanų miestelyje, Moravijoje, garsėjusioje bukų giraitėmis; beje, šis fabrikas veikia ir dabar. Iš šio centro valdomi padaliniai buvo atidaryti ir įvairiose Europos ir net Amerikos vietovėse. XIX a. pabaigoje šią lenktos medienos produkciją leido jau 60 fabrikų. Vienas iš jų, veikė ir netoli Lietuvos – Lenkijos centre. Kartais mus kėdės pasiekdavo ir iš Estijos. 1880 m. toks fabrikas pradėjo veikti ir Novo Radomske, kuris nuo dabartinės Lietuvos buvo gerokai toliau, nei kiti gamybos centrai, dirbę už carinės Rusijos ribų.

Tokia gamyba buvo daug taupesnė už ankstesniąsias technologijas. Ją dėl serijinės gamybos  pranašumų suderinus su žemomis kainomis pavyko nesunkiai užkariauti didelę baldų rinkos dalį. Daug kur buvo gaminamos tos pačios detalės, o tai leido produkciją sukrauti į specialias dėžes ir traukiniais transformuoti į surinkimo vietas. Į tas dėžes, užimančias vieną kubinį metrą, detales kraudavo pagal kelis tam sukurtus modelius: taip taupė vietą ir saugojo medieną nuo sužalojimų.

Kapitalizmas klestėjo. Besikuriančios kontoros, parduotuvės, visuomeninės erdvės, kavinės, kino teatrai siurbte siurbė Thonet produkciją. 1851 m. Londono parodoje jų gaminys laimėjo bronzos medalį, o vėliau ši kolekcija augo sunkiai aprašomais skaičiais ir faktais. Maždaug 1855 metais M. Thonet išleido jau keturioliktą kėdės modelį – labiausiai nesudėtingą ir masiškai išpopuliarėjusį. Būten nuo kėdės Nr.14 ir kilo „Vienos kėdės“ pavadinimas. Šiame modelyje atskirų detalių skaičių pavyko sumažinti minimaliai – iki 6. Šias kėdes surinkdavo varžtais (kėdei reikėjo 10 medvaržčių - varžtų ir dviejų veržlių), nenaudojant klijų (tiesa, kai kurias apvalias detales suklijuodavo dar gamykloje). Iki 1930 m. pagamino net 50 milijonų vienetų tokio modelio kėdžių. Tik 1859 metais susirūpino reklama ir patalpino pirmą tokį pirkėjus gundantį tekstą; iki tol gamintojai nesuprato reklamos reikšmingumo. Kai broliai praturtėjo, ėmė pirkti bukų miškus Vengrijoje, o vėliau ir kitose valstybėse.

Vienos kėdžių tvirtumą meistrai pademonstravo tokiu reklaminiu triuku: ją numetė nuo Eifelio bokšto ir ji nesudužo bei liko tinkama naudojimui. Nė vienas kitas tradicinės baldų gamybos pavyzdys tokio eksperimento neatlaikė. Buvo kuriami nauji modeliai, o 2000 metais jų skaičius viršijo 200. Be visame pasaulyje gerai žinomų kėdžių „Broliai Thonet“ gamino ir kitokius baldus ar daiktus: supamuosius krėslus, aukštas barų kėdes, nestacionarius laiptelius, stalelius, lovas, spinteles, vienadures spintas, dvivietes kušetes, sūpuokles (nuo 1860 m.), lopšius, sodo, vaikų baldelius, roges, slides, teniso raketes ir kt. Gamino ir minkštuosius baldus (dažniausiai mažas sofas), bet jie neišpopuliarėjo.

  XX a. pradžioje fabrikai kasmet išleisdavo apie 2 milijonus gaminių. Sėdynių fanerą paprastai gamino iš beržo. Carinėje Rusijoje kai kurias detales lenkė ne iš buko, o iš ąžuolo (jos atrodė prabangiau, bet per ilgesnį laiką atsirado įtrūkių ir kitų defektų).

Kai 1873 m. sudegė Bistricos baldų fabrikas, firma susirūpino gamybos ir jau sukurtos produkcijos saugumu ir kiekviename fabrike įsteigė ugniagesių komandas. Rūpinosi ir darbininkų gerove – statė jiems gyvenamuosius namus, net stovyklavietes.

Per pirmuosius 20 metų sukurti modeliai buvo tokie paprasti ir tobuli, kad jie plito ir nereikėjo keisti pusantro šimto metų. Dėl konstrukcijos „neutralumo“ Vienos kėdės dera beveik prie visų interjero stilių, atsiradusių po 1850 metų. Ir atvirkščiai: jos davė „šaknis“ vėliau atsirasti pramoniniam dizainui. 1900 m. „kreivų bukų“ imperijoje dirbo apie 20 tūkstančių žmonių. 

Keista, kad minimalizmu dvelkiantis thonet baldas suklestėjo tuo metu, kai Europoje pozicijas tvirtino įmantriomis formomis ir puošybos gausa pasyminti eklektika. Thonet meistrai ir toliau ignoravo šias mados tendencijas. Jie pasirodė teisūs: eklektika pasitraukė, o jų gaminiai ir toliau gyveno. Jau net XIX a. pabaigoje ir į turtingų rūmų interjerą įsileido vieną kitą thonet baldą – ypač supamuosius krėslus. Buvo net pasišaipoma, kad thonet baldai rūmuose pakeis tarnus. Kėdės, būdamos lengvos, paplito ir koncertų salėse; po jų kėdes išnešdavo ir dienos metu patalpas naudojo kitaip. Panašiai kėdės keliavo ir iš barų į lauko kavines (ir naktį atgal).

Frankenburgo mieste  (Vokietijoje), buvusiame fabrike, veikia thonet baldų muziejus. Nemaža baldų kolekcija yra ir Vienos Taikomosios dailės muziejuje. Michaelio Thoneto kapą galima aplankyti Vienos centrinėse kapinėse. Būtina pastebėti, kad ši firma turėjo ir konkurentą Jacob & Josef Kohn (veikusią Austrijoje), gaminusią panašius, bet labiau „išlaižytus“ baldus. Todėl kartais net meno ekspertai klysta identifikuodami gamintojus.