Stalo istorija

 

              pagal „Dvylika kėdžių“

Ilgą laiką žmogaus gerovės simboliu buvo du objektai: židinys ir stalas. Pastarasis neretai tarnavo ir šeimyninio gyvenimo altoriumi. Už jo buvo kalbami magiški žodžiai, meldžiamasi, o po to valgoma.

Senovės Romoje įsitvirtino apvalūs stalai marmuro stalviršiais; į žemę jie remdavosi trimis bronzinėmis žvėrių letenomis. Graikijoje juos vadino „tripodais“, t.y. trikojais. Prabangiausiais laikytini iš dramblio kaulo gaminti vienakojai stalai. Pagarbioje, centrinėje pastato vietoje, stovėdavo ir „hartibulai“, kurių stalviršiai remdavosi ne į kojas, o į dvi (rečiau – tris) kokias nors masyvias skulptūras. Atsiradus krikščionybei, paprasti mediniai stalai atlikdavo klasikinę altoriaus stalo paskirtį.

Viduramžių stalas turėjo pačią primityviausią struktūrą: kelios ilgos lentos, paguldytos (dažnai ir nepritvirtintos) ant „ožių“. Panašų baldą matome ir Leonardo da Vinčio „Paskutinėje vakarienėje“ bei kituose to meto dailininkų darbuose. Tokius baldus buvo galima greitai išardyti ir atsilaisvinusią erdvę panaudoti kitais tikslais. Tokie asketiški stalai, pabrėžiantys saikingą gyvenimo stilių, stovėjo ir valstiečių, ir riterių namuose. O stalo vertę pakeldavo tik ant jo dedamais priedais: staltiesėmis, kailiais, žvakidėmis ir indais.

Matyt, sudužus ne vienam moliniui ąsočiui, XV amžiuje stalviršius pradeda tvirtinti prie „ožių“. Atsiranda net dabar paplitusių kojų prototipų. Jos vis labiau „storėja“. Galų gale, nusprendžia negaminti tokių ilgų stalų; paprasčiau tampa ištraukti stalviršių galus ir susodinti daugiau žmonių. XV a. pabaigoje sukonstravo ir pirmuosius stalus, slankiojamu ovalo formos stalviršiu. Klestint Renesansui vėl prisimenami į „hartibulus“ panašūs stalai, populiarėjantys tarp medžiotojų. Tiesa, jų stalviršiui pakako ir geros medienos lentų – marmuro atsisakė.

XVI – XVII a. Vokietijoje palito masyvių keturkampių kojų ir jas jungiančio keturkampio pagrindo stalai. Tuo metu panašūs stalai plito ir Rusijoje; jie turėjo tik papildomų jungiančiųjų detalių, atliekančių ne konstrukcinę, o dekoratyvinę funkciją. Kai kuriuos tokius baldus netgi paįvairino vertikaliais stipinais – „tvorelėmis“; tai nebuvo sėdėjimui patogūs stalai.

Anglai XVII a. išrado dar vieną būdą kaip praplatinti stalus – stalviršio galuose pritvirtino dvi atlenkiamas (dažniausiai suapvalintas) dalis. Žmonės šiuos stalus praminė „drugeliais“. Tokius stalus gamino daugiau kaip du šimtus metų. Kiek vėliau atsirado stalai „šimtakojai“, turintys iki 40 smulkių, neproporcingų dydžiu stalviršiui, kojelių. Ypač tokios kojos kentėjo nuo baliuose įsilinksminusių žmonių spyrių.    

XVIII a. pradeda tarpusavyje derinti įvairios paskirties, bet išoriškai artimus stalus: tualetinius stalelius, konsoles, serviravimo stalus – kredensus. XIX a. tokius stalus sujungdavo net į vieną kūrinį; juos, kad neužimtų daug vietos, neretai kaip armoniką, sustumdavo į vieną didesnį stalą.

 XVIII a. Prancūzijoje moterų buityje paplito maži, bet nebūtinai žemi staleliai, prie kurių jos siuvinėdavo, o vėliau ėmė gerti ir kavą ar arbatą. Tai individualios paskirties staleliai. Čia konsolės atlikdavo tik puošybos elemento funkcijas. Netrukus prie konsolinių stalų nugarėlių „priaugo“ žemi veidrodžiai. Manoma, kad baroko laikotarpiu stalai pradėjo „važinėti“, t.y. prie kojų galų tvirtino ratelius.

Tiesa, rašomieji stalai, o dar tiksliau – stalai laiškeliams rašyti – buvo žinomi nuo viduramžių, bet išplito tik Švietimo epochoje. Tai pasvirusį stalviršį turintys aukšti stalai: prie jų žmonės dažnai rašė stovėdami. Gal tingesniems ar vyresniems laiškų rašytojams sukuria griozdiškesnius baldus: stalą ir su juo sujungtą krėslą. Toks derinys tapo klasikinio mokyklinio suolo – stalo prototipu. Nagingesni meistrai nusprendžia gaminti judančias piupitro lentas. Įdomu, kad neretai ant tokių rašomųjų stalų buvo išdėstomos tik rašymo priemonės, o pats laiškas „gaminamas“ sėdint prie jo kėdėje ir laikant popierių ant sulenktų kelių.

Dar anksčiau, maždaug XV a. bankuose ir biržose paplito stambus stalas su antstatine dėže, turinčia daug stalčių, stalčiukų ir durelių, neretai slepiančių dar kelias erdves. Laikui bėgant jie virto stalais – sekreterais. XIX a. atsirada dviejų spintelių rašomieji stalai su pirmyn ištraukiama stalviršio dalimi. Tuomet raudonmedis tapo pagrindine žaliava tokios paskirties stalams gaminti.  Nuo XIX a. vidurio save gerbiantys meistrai prie rašomojo stalo gamino ir jo stilistikai artimą krėslą. Turtingiems žmonėms, darbe priiminėjantiems klientus, į šį komplektą įeidavo ir nedidelė sofa (tokia, kurioje klientas negalėtų atsigulti!). Tiesa, anglai gamino ir nepaprastai ilgas sofas, skirtas raštvedžių kontoroms.

Žaidimų staleliai yra žinomi nuo antikos laikų. Viduramžiais palito šachmatų staleliai; jie tobulėjo, pvz. gamino sulankstomus stalviršius, daug slėptuvių ir pan. Ispanai, gal nusižiūrėję iš vietos arabų, nuo  XIV a. sukūrė „žaliuosius“, t.y. kortų stalus. Ši spalva ir raudonai – ruda tapo klasikinėmis rašomųjų stalų didžiosios stalviršio dalies, apmuštos gelumbe, spalvomis; konkuruoti nepajėgė net natūrali oda.    XVIII a. žaidimų stalelių kojų apačios dar labiau „sulyso“ ir taip leido sėdintiesiems laisviau dėlioti savo kojas. Prie tokių stalų tilpdavo ir pūsti damų sijonai. Ampyro laikais stalus „apšarvavo“ bronziniais papuošimais.

XX a. amžiuje paplito tokia stalų įvairovė, kuri dar netapo tradicija, verta išsamesnio aprašinėjimo.